- Alioša, Gildensternas, Pakas, Romeo – tai didelių klasikos veikalų vaidmenys. Kaip aktorius juos ruošia? Ar priskirtum save prie besidominčių ir skaitančių aktorių?
- Skaityti labai mėgstu. Didžiausią malonumą suteikia namuose turima nauja knyga – tuomet eidamas namo dar pakeliui pradedu drebėti.
Kartu su kolegomis bendromis pajėgomis pasinėrėme į tuos didelius kūrinius ir atradome daugybę dalykų. Vienas turbūt tiek neatrasčiau. Toks grupinis prisilietimas prie Williamo Shakespeare'o yra lyg mokslinis darbas. Juk du mėnesius analizuoji vieną jo tekstą. Esu labai laimingas, kad būtent man taip nutiko.
Tik prisilietęs prie naujo kūrinio, iš pradžių žaidi detektyvus: emocijų, jausmų, minties. Ieškai, kas yra žudikas tame tekste. Tampi tikru emocijų ir minties detektyvu. Atrodytų, klasikos kūriniuose rašytojai jau viską paruošė, pačiam nereikia ruoštis – tu tik skaityk. Bet suprasti, kas ten parašyta ir užkoduota, ne visada lengva, tačiau įdomu.
- „Vasarvidžio nakties sapnas“ – lyg pasaka su daugybe elfų ir fėjų. Natūralu tikėtis grandiozinių matmenų ir vizualiai perkrauto spektaklio, tačiau gaunate tik po "specofkę" (darbo rūbą) ir medinę lentą į rankas. Iš ko tuomet kurti vaidmenį? Kaip pagauti tą gyslelę, kai atrodo, kad apskritai nėra ko nusigriebti?
- Pasislėpti gali tik už lentos. Žiūrovas mato tik tave, prieš jį esi plikas ir nuogas. Čia vėl turi prisiminti visą aktorinę mokyklą. „Vasarvidžio nakties sapne“ sutelpa visas aktoriaus amatas. Turi vaizduoti mišką – atrodo, lyg ir turėtų būti nepatogu aktoriui vaidinti mišką. Bet būtent tada atsiskleidžia, koks tu esi instrumentas, kokio lygio tavo vidinės meistriškumo melodijos: plačios ar iš dviejų natų.
„Vasarvidžio nakties sapnas“ turėtų būti rodomas visą laiką, vis įtraukiant naujus jaunos kartos aktorius. Jiems tai yra mokomoji medžiaga. Juk spektaklis ir radosi iš mokomosios medžiagos, tačiau vis dar yra gyvas ir aktualus jau trylika metų.
- Režisierius O. Koršunovas dažnai vienaip ar kitaip aktualizuoja W. Shakespeare'o kūrinius. Ar lengviau būti šių dienų Romeo, ar, tarkime, mėginti juvelyriškai tiksliai atkurti W. Shakespeare'o epochos Romeo?
- Kada menas yra šiuolaikinis? Jeigu aš žiūriu į Leonardo da Vinci paveikslą, tai ir yra šiuolaikinis menas. Nes aš į jį žiūriu dabar: susikuriu savitą požiūrį į jį, šiuolaikiškai apie jį mąstau ir sprendžiu. Toks pats ir W. Shakespeare'o tekstas – jeigu į jį tinkamu kampu žvelgsi, jis taps aktualus.
Skiriasi to meto ir mūsų laikų požiūriai. Ar gražu ir protinga jauniems žmonėms įsimylėti, apgauti tėvus, pabėgti ir nusižudyti? Šiandien pasakytų, jog jie bepročiai ar narkotikų prisiriję narkomanai. Nebetekome tokios vertybės kaip meilė. Dėl meilės žudytis? Eik tu sau... Dėl ko šiais laikais žmonės žudosi? Dėl bankrotų. Verslininkas pamato, kad jo firma bankrutuoja ir nusišauna. Dėl babkių žudosi.
Žudytis dėl meilės atrodo kažkas keista ir nesuvokiama. Et, kvailys, juk galėjo susirasti kitą... O štai Romeo negalėjo. Mes nesuprantame to, kad meilė gali būti vienintelė. Taigi susirasi kitą, susituoksi ir išsiskirsi, juk lengva...Toks tas požiūris šiandien.
- Tai vis dėlto, koks yra tas šių laikų Romeo?
- Man atrodo, kad šiandien Romeo yra susituokęs, šeimą turintis žmogus. Jeigu būtų mano valia, duočiau po medalį kiekvienai visą gyvenimą kartu nugyvenusiai šeimai. Tiesiog ateičiau, duočiau medalį ir parodyčiau visiems žmonėms kaip labai retą pavyzdį. Toks ir Romeo, tarsi išlikęs dinozauras: mylintis ir be galo gerbiantis moterį. Jis moterį vis dar laiko moterimi, o ne daiktu ar grožio forma. Tai yra šių laikų Romeo. Retas, bet geras.
- Peršokime prie „Hamleto“. Kas yra šių dienų Elsinoras ir Hamleto šeimos atitikmuo šiandienos tikrovėje? Repetuodami juk turbūt ieškojote kokių nors sąsajų.
- Pamenu, kartą rodėme „Hamletą“ mažame miestelyje. Atrodo, lyg ir nelengvas spektaklis, tačiau ten žmonės jį priėmė labai gerai. Kodėl? Todėl, kad „Hamleto“ situacija jiems puikiai pažįstama. Pažvelkime į ją iš įprasto mažo miestelio gyventojo pozicijos: tas nužudė tavo tėvą ir dar miega su tavo motina? Aš net neapsimesčiau išprotėjęs – aš sveikas juos nužudyčiau.
Tokios šeimos gyvavo, gyvuoja ir gyvuos. Valdžios troškimas neturi pabaigos, kaip ir žmogaus godumas. Žmonija susinaikins dėl valdžios. Ir bus labai graudu žiūrėt, kai liks tik du žmonės pasaulyje, kovojantys dėl valdžios. Mes nemokame savęs suvaldyti, o norime valdyti kitus.
Didžiausia bėda yra žmonių manymas, kad jie gyvens amžinai. Amžinos jaunystės, grožio išlaikymo plastinėmis operacijomis bumas yra kažkas baisu. Juk negyvensi amžinai.
- Na, palaidos gražius...
- Jie net negražūs. Pažiūrėkime į Motinos Teresės veidą ir pamatysime iš tiesų gražų žmogų: visą raukšlėtą, bet tokio gražaus švytėjimo. Tai yra iš tiesų gražus žmogus.
Nereikia su žiburiu ieškoti tokių šeimų kaip Hamleto. Mūsų tai jau net nebestebina. Geriau vaikams parodyti erotinį filmą, negu leisti paskaitinėti naujienas internete – tai jiems bus kur kas sveikiau.
- Kaip režisierius O. Koršunovas dirba su aktoriais? Diskutuoja, klausosi ar remiasi tik savo nuomone?
- Oskaras yra labai taiklių pastabų režisierius. Pastabų, kurioms tiesiog negali prieštarauti. O juk, kaip žinoma, aktoriai labai nemėgsta pastabų.
Jis neįspraudžia aktoriaus į griežtus rėmus, verčiančius daryti taip, kitaip ar anaip. Jis leidžia jam būti. Oskaras sudėlioja projekcijas bei vektorius, kur aktoriui eiti, o ten jau gali kurti ir būti toks, kokį save pasiūlysi. Nesi priverstas daryti tai, ko negali ar nenori.
- Žvilgtelėjus iš šalies į tave, besiruošiantį spektakliui „Dugne“, atrodo, kad visiškai nesijaudini. Ar iš tiesų būni toks ramus, ar tai tik išorinė apgaulė, o viduje viskas verda?
- Visą laiką jaudinuosi ir visą laiką verda. Kartais būna, kad nesijaudini, tačiau tuomet iš karto pagalvoji, kad kas nors negerai. Kartais jaudinuosi nuo pat ryto. Anksčiau ir pats maniau, kad aktorius dirba tik porą valandų per dieną – kiek trunka spektaklis, tačiau tegul ir žiūrovai žino, jog aktorius pradeda dirbti nuo pat ryto ar netgi dieną prieš spektaklį. Prieš „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ aš jau dirbu likus dviem dienoms iki spektaklio.
- Dalis tavo kartos aktorių atsiriboja nuo teatro, išmaino jį į televiziją. Iš kur toks tavo potraukis prie teatro?
- Tiesiog įdomu. Susiduri su Maksimu Gorkiu, W. Shakespeare'u, prisilieti prie jų. Atrandi galimybę bendrauti su vyresniais kolegomis, prisiliesti prie jų patirties bei jaustis su jais lygus. Gyvenime labai pasiilgstu diskusijų. Esame įpratę sakyti tiesiog arba taip, arba ne, vengdami diskusijų. O būtent diskutavimas ir yra protingumo požymis.
Teatras lyg sveikas maistas: ir fizinė forma gera, ir bendravimas su kitais, ir smegenų maitinimas. Vien ką reiškia gastrolės. Juk be teatro tikrai nebūčiau tiek daug pamatęs. Aišku, jeigu nebūtų gastrolių, vis tiek vaidinčiau teatre.
- Ar kartais pagalvoji, kokius vaidmenis dar norėtum sukurti?
- Niekada negalvoju apie konkrečius vaidmenis. Tiesiog tie vaidmenys ateis ir man jie bus geri. O labiausiai patinkantis vaidmuo – tai naujausias, dar nelabai pažintas, lyg neperskaityta knyga. Beje, labai norėčiau sukurti vaidmenį spektaklyje vaikams ar paaugliams.
Spektaklis „Dugne“ (pagal M. Gorkį) kovo 28-29 dienomis OKT studijoje (Ašmenos g. 8). W. Shakespeare`o trilogija „Hamletas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Įstabioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – atitinkamai vasario 8, kovo 13 bei kovo 15 dienomis Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
