Vakaro dalyviai vieningai sutarė, kad 2008 metų gruodžio 12 dieną savo namuose sostinės Antakalnio rajone miręs S. Geda buvo išskirtinis poetas, kuris iki šiol gyvas savo eilėraščiuose. Kai kurie net prisipažino, kad talentingasis kūrėjas buvo ir jų mokytojas.
„Aš baigiau inžinerinius mokslus. Žengęs į literatūros pasaulį daugiausia mokiausi iš S. Gedos ir Vytauto P. Bložės. Su šiais poetais labai daug bendraudavome. Tuometė mano poezija buvo tiesiog persmelkta S. Gedos intonacijų. Džiaugiuosi, kad man ilgainiui pavyko iš tos įtakos išsinerti“, - atskleidė K. Platelis.
Savo mokytoju S. Gedą laiko ir Gintaras Bleizgys. Šis jaunesniosios kartos poetas prisipažino, kad poezija susidomėjo, kai jo literatūros mokytoja perskaitė S. Gedos eilėraštį „Strazdas“. „Šis eilėraštis mane patraukė į poeziją. Kai stojau į Vilniaus universitetą, atsakinėjau iš S. Gedos poezijos, o universitete netikėtai sau sužinojau, kad kai kuriems ir išoriškai esu panašus į šį poetą. Aš taip tikrai nemanau, nors gal mūsų balso tembras ir panašus, nes esame kilę iš tų pačių vietų prie Veisiejų“, - pasakojo G. Bleizgys.
37 metų poetas atskleidė, kad jo santykiai su S. Geda buvo kaip tėvo ir sūnaus. „S. Geda mane išties globojo. Aš anksti vedžiau, susilaukiau dukters, o finansinė padėtis nebuvo tvirta. Būtent S. Geda pasistengė, kad mane priimtų dirbti į mėnraštį „Metai“. Vėliau jis išrūpino tokią Leonido Jacinevičiaus premiją, kuri paprastai būdavo skiriama geriantiems rašytojams, o man ji kažkodėl teko todėl, kad aš alkoholio nevartojau“, - atsiminimais dalijosi G. Bleizgys.
S. Geda jam didžiausią įspūdį darė todėl, kad tai buvo vienveidis, vienalytis, patikimas žmogus, kokių šiais laikais beveik neliko. Todėl G. Bleizgys labai skaudžiai ir bjauriai pasijuto, kai Veisiejų vidurinė mokykla atsisakė pasivadinti S. Gedos vardu. Dar jį kraupiai ir liūdnai nuteikė vienos mokslų daktarės žodžiai, kad S. Gedos kūryba apskritai buvo šunkelis. Tačiau šį liūdesį prasklaidė literatūros profesorės Viktorijos Daujotytės knyga apie S. Gedą „Tragiškasis meilės laukas“, po kurios, pasak G. Bleizgio, jokie literatūros mokslininkai esą negalės teigti panašių dalykų.
Pati V. Daujotytė papasakojo istoriją, susijusią su S. Gedos knyga „Žalio gintaro vėriniai“. „Anais laikais leidykloms reikėdavo rašyti vadinamąsias vidines recenzijas. Tai būdavo labai atsakingas, sunkus ir keblus darbas. 1985 metais iš „Vagos“ gavau S. Gedos „Žalio gintaro vėrinius“. Tada ne visai suvokiau šios knygos kitoniškumą, naujumą, laisvę, kitus pasaulius, kurių nebuvau regėjusi. Mane buvo apėmęs didelis neramumas“, - prisiminė V. Daujotytė.
Kai leidyklai prieš pat Naujuosius metus V. Daujotytė atidavė tą recenziją, S. Gedai ji nusiuntė atvirutę, kurioje paprašė, kad jai būtų atleista, jei ji ko nors nesupratau. 1986-ųjų sausio 1-ąją literatūrologė gavo ilgoką S. Gedos laišką, kuriame buvo ir tokie S. Gedos žodžiai: „Aš irgi ne viską ten suprantu. Nebūtų gražu, jei įrodinėčiau, kokią genialią knygą parašiau. Bet aš ją būtinai turėjau parašyti. Turėjau išsilaisvinti iš gražių eilėraščių rašymo, kad po to ir vėl galėčiau rašyti gražius“.
„S. Gedos poezija – žemynas, kuriame yra visko. Tą patį galima pasakyti ir apie jo vertimus. Jei kiti poetai imdavosi versti tik tuos užsienio autorių kūrinius, kurie lengviau pasiduodavo, tai S. Gedai to nepakako. Jei jis imdavosi Charles'o Baudelaire'o ar Francois Villono, tai jam būtinai reikėdavo išversti ištisas šių poetų knygas. Todėl tie jo vertimai nėra lygūs“, - kalbėjo Kęstutis Nastopka.
Šis literatūros mokslininkas, semiotikas sakė, kad šiuo metu jam, kaip skaitytojui, įdomu aiškintis, kur yra S. Gedos aukštumos, o kur netesėjimai. K. Nastopka prisiminė Tomo Venclovos žodžius, kad poezija būna įcentrinė ir išcentrinė, S. Gedos eilėraščiai esą priklauso išcentrinei poezijai, kurios T. Venclova aiškiai nemėgsta. K. Nastopka garsiajam išeivijos poetui pritarė tik iš dalies.
„Nors S. Gedai nuo pat pradžių buvo būdinga išcentrinė linija, susijusi su savotišku pasaulio skaldymu, smulkinimu („viską narplioju ir skaldau“), bet iš šio poeto neatimsi ir tam tikrų pasaulį vienijančių, jungiančių dalykų („ir į žygį jau šaukiu“)“, - cituodamas ankstyvą S. Gedos eilėraštį svarstė K. Nastopka.
Poetui Liudvikui Jakimavičiui didžiausią įspūdį padarė tai, kad S. Geda buvo savotiška jungtis tarp kartų. Jis esą mieliau nei su savo bendraamžiais, su dauguma kurių galbūt buvo susipykęs, bendravo su dvidešimčia ar daugiau metų jaunesniais kolegomis. Kai L. Jakimavičius gyveno sostinės Šeškinės rajone, o S. Geda – Justiniškėse, kurias viename eilėraštyje yra pavadinęs Jabaniškėmis, poetai kone kiekvieną sekmadienį eidavo pasivaikščioti. Šių pasivaikščiojimų metu jie kalbėdavosi apie viską, ne tik apie literatūrą. „Regis, S. Gedai reikėjo savotiško išklausytojo“, - priėjo prie išvados L. Jakimavičius.
L. Jakimavičius dar papasakojo, kaip jis į Lietuvą iš užjūrio atvykusį Henriką Nagį supažindino su įdomiausiais to meto Lietuvoje gyvenusiais kolegomis, tokiais kaip S. Geda, Judita Vaičiūnaitė, V. P. Bložė, kitais. L. Jakimavičius kiek vėliau paklausė H. Nagio, kuris iš naujųjų pažįstamų jam pasirodė arčiausiai sielos. „Man tai S. Geda“, - tuomet atsakė H. Nagys.
