„Į šią programą įtraukėme tik geriausius ir daugiausia pasiekusius filmus. Pirmiausia juos aukščiausiais balais įvertino rusų kino kritikai, įtraukdami į rusų kino dešimtukus. Taip pat kiekvieno filmo premjeros įvyko didžiausiuose kino festivaliuose, - pasakojo „Kino pavasario“ programos koordinatorius Edvinas Pukšta. - Šios programos tikslas - pristatyti kitokį, nekomercinį ir provokuojantį Rusijos kiną, kuris dažnai nepatenka į didžiuosius kino teatrus.“
Vienas tokių - režisieriaus Vasilijaus Sigarevo kino darbas „Gyventi“. Po prieš metus Roterdamo kino festivalyje įvykusios premjeros ši juosta kritikų buvo įvertinta kaip rusų kino etalonas.
Realistiškame filme vaizduojamos trys istorijos apie gyvenimą ir mirtį mažame Jekaterinburgo regiono kaime (režisieriaus gimtinėje). Tačiau sukrečiančius herojų patiriamus sunkumus ir tragedijas perteikiantis V. Sigarevo kūrinys labiausiai akcentuoja stebuklui prilygstantį mūsų gebėjimą išgyventi.
Naujausi eksperimentai
Festivalis „Kino pavasaris“ visada stebi, ką kuria anksčiau festivalio programoje pasirodę režisieriai. Tai įrodo ir naujausias praėjusių metų festivalio žiuri nario Pavelo Kostomarovo ir režisieriaus Aleksandro Rastorgujevo sukurtas filmas „Aš tavęs nemyliu“.
Pasak E. Pukštos, šis filmas – eksperimentas, turintis ir vaidybos, ir dokumentikos elementų, neapibrėžiamas jokiu žanru. Ankstesniame šių režisierių dueto darbe „Aš tave myliu“, rodyto pernai „Kino pavasaryje“, neprofesionalūs aktoriai vaikinai, gavę į rankas kameras, filmavo patys save. Šį kartą pagal tą pačią idėją statytame filme į rankas vaizdo kamerą paima mergina, atskleisdama kasdienes problemas ir netikėtas bei netradicines jų baigtis. Pasak kino kritikų, šis filmas patiks tiek Ingmaro Bergmano gerbėjams, tiek mėgstantiems „YouTube“.
Šių metų Rusijos naujojo kino programa gerbėjams padovanos ir naujausią rusų kino klasiko Aleksejaus Balabanovo kino darbą „Ir aš noriu“. Kino mylėtojams kūrėjas gerai pažįstamas iš kultinių filmų „Brolis“, „Brolis II“ bei „Karas“, kuriame vaidino lietuvė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.
Šiame filme nevaidina nė vienas profesionalus aktorius. Man įdomiau, kai žmonės yra patys savimi, nes kai jie įsivaizduoja esą kas nors kitas ir tai vaidina, filmas tampa iš ties vaidybinis,“ – pasakojo režisierius, pirmą kartą epizodinį vaidmenį savo filme atlikęs ir pats.
Fantastikos elementų turinčios juostos „Ir aš noriu“ personažai trokšta rasti garsiąją „Laimės varpinę“, kuri, anot senos legendos, priverčia išnykti gerus žmones. Kiekvienas keleivis viliasi, kad būtent jis taps tuo išrinktuoju.
Nematomi šalies skauduliai ir Rusijos magija
Rusijos naujojo kino programoje bus galima išvysti ir debiutinį, tačiau jau ne vieną žiūrovą iki ašarų sujaudinusį Liubovės Arkus dokumentinį filmą „Antonas čia, šalia“. Kino kritikė ir ekspertė L. Arkus nusprendė debiutuoti kine, neįprastomis aplinkybėmis tapusi jaunuolio Antono, sergančio autizmu, globėja ir savo filmo istorijos dalimi. Daug kritikos sulaukusi juosta atskleidžia autizmu sergančių žmonių beviltiškumą ir agoniją bei atvirai demonstruoja jų padėtį Rusijoje.
Romos kino festivalyje parodytas ir iki šiol po tarptautinius festivalius keliaujantis režisieriaus Aleksejaus Fedorčenkos filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ yra tarsi nepriklausomo Rusijos kino portretas, leisiantis „Kino pavasario“ žiūrovams susipažinti su unikalios pievų marių etninės grupės kultūra ir neregėtomis tradicijomis.
Filme vaizduojamos dvidešimt trys trumpos moterų istorijos, kupinos magijos ir realizmo elementų. Ši juosta pakvies žiūrovus į kelionę po paslaptingą ir nepažįstamą pasaulį, kuriame vos keletas frazių nuskamba rusiškai, o visa kita – autentiška pievų marių kalba.
