Ko gero, pirmą kartą jo legendinėje istorijoje miesto laikraščiai nebespausdina ne tik reportažų apie premjeras, nepasakoja apie kūrybinius planus, išskirtinius aktorių pasiekimus, bet nebeskelbia net repertuaro. Skaitytojai spėlioja: gal teatras jau uždarytas?
Žurnalistai ir kritikai į intrigomis, skandalais, silpnais pastatymais garsėjantį valstybinį teatrą ir su spauda nebendraujantį jo vadovą numojo ranka. Rengiant lrytas.lt šią apžvalgą, nesulaukta atsakymų net į raštu per spaudos atstovę užduotus klausimus. O klausimų kyla nemažai.
Pavyzdžiui, dabar miestelis sulaikęs kvapą laukia, ar pasitvirtins žinia, kad Romualdas Vikšraitis dalyvauja konkurse Rusų dramos teatro vadovo vietai užimti, o panevėžiečiai teatralai, ko gero, meldžiasi, kad tą konkursą jis laimėtų.
Kas žino, gal tai būtų visai nebloga niekaip J. Miltinio dramos teatre nesiliaujančio psichologinio karo, gilėjančios kūrybinės krizės ir ministerijos galvos skausmo pabaiga?
Pastaruoju metu į neskanią košę bandoma įtraukti ir miesto kultūros bendruomenę. Po meno įstaigas klaidžiojo keistas raštas Seimo kultūros komitetui, po kuriuo buvo renkami parašai neva nepelnytai visų skriaudžiamam R.Vikšraičiui reabilituoti bei sunkioje kovoje su nedėkingu kolektyvu palaikyti. Kultūros ministerija yra gavusi panašaus pobūdžio Panevėžio bendruomenių rūmų kreipimąsi. Teatro žmonėms nesmagu, ne vienas prasitaria, kad jam jau gėda pasisakyti, kur dirba.
Na bet šios apžvalgos tikslas – ne įsisenėjusių teatro problemų narpliojimas. Bent kartą ar du per sezoną norisi iš žiūrovo pozicijų pasidairyti kūrybiniame teatrinių ieškojimų lauke. Rudenį parodytas, puikių atsiliepimų sulaukęs Antano Gluskino režisuotas spektaklis paaugliams, L.M.Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ lyg ir suteikė vilties sulaukti įdomesnio pastatymo ir suaugusiesiems. Deja... Naujametė dovana, Piotro Rozenfeldo kriminalinė komedija „Kulkos virš Brodvėjaus“ (režisierius Dainius Kazlauskas) šaudo tuščiais meniniais šoviniais, kitaip tariant, tėra paviršutiniškas komercinis produktas. Teatras to nė nebeslepia. Net puikaus dizaino programėlė savo turiniu visai menkavertė. Kur dingo kažkada eseisto, vertėjo Giedriaus Gabrėno išpuoselėta teatro literatūrinė dvasia?
O gal jos „moderniu“ apsireiškimu reikėtų laikyti šio spektaklio pristatymą internete? „Dramaturgu inteligentu save įsivaizduojantis grafomanas Deividas Šainas sužino, kad jo pjesę prodiusuos mafijos vadeiva. Bet su viena sąlyga: mafijozo meilužė – striptizo šokėja turi tapti scenos „žvaigžde“.
Sceninė būsimosios primadonos patirtis – šokti aplink stulpą bare ir rinkti uždarbį nuo stalų itin „talentingai“ – pasturgaliu. Aktorės „kūnsargiu“ skiriamas prasčiokas vagis ir gangsteris Čičis. (...) Tvarką jis daro savaip: nusprendęs, kad spektaklį gadina vulgari boso sugulovė, Čičis šaltakraujiškai ją nudeda...“ Ar šitai pasiskaičius, kyla noras pamatyti spektaklį?..
Pati pjesė – nei bloga, nei ypatingai gera. Idėjiškai kelia ne itin naujų, bet nesenstančių meno pasaulio problemų. Režisieriui pavyko sukurti visai smagių operetinių mizanscenų, aktoriai pluša išsijuosę, tad žiūrovai retsykiais pasijuokia ir paploja. Bet esu tikra, po kelių mėnesių šią kultūrinę išvyką į teatrą, vargu, ar kuris nors jų apskritai prisimins. O tai, kad toks spektaklis dedikuojamas Rūtai (Staliliūnaitei?!) ir dargi finansuotas Lietuvos kultūros fondo, manyčiau, vertintina kaip nesusipratimas.
Teatro internetinis puslapis – apgailėtinas. Jis ne tik sunkiai įskaitomas, bet ir neinformatyvus. Tarp personalijų nerasite nei kai kurių teatro senbuvių, nei naujų nemažai pagrindinių vaidmenų atliekančių aktorių, net režisieriaus ir meno vadovo Dainiaus Kazlausko. Kokia Meno taryba, ar pasirašyta kolektyvinė sutartis, ar ministerijos patvirtinta ir kokia tikroji šio sezono kūrybinė programa – nežinia.
Žinoma tik tiek, kad šį, trečiąjį R.Vikšraičio vadovavimo J.Miltinio dramos teatrui sezoną, vietoje anksčiau buvusių didelių užmojų, ir, panašu, neberandant kūrybinių bendraminčių, nepamatysime nieko naujo.
Dienos šviesą turėtų išvysti tik du jau seniau pastatyti spektakliai. Vienas jų – 2011-aisias skandalingai nepatvirtintas Rimo Morkūno režisuotas prancūzų autoriaus Jean‘o Luc‘o Lagarce pjesės „Buvau namuose ir laukiau, kol pradės lyti“ (tuometinės teatro literatūrinės dalies vedėjos L.Jonušienės redakcija) pastatymas. Kitas – pakartotinė N.Dumbadzės romano „Aš, močiutė Iliko ir Ilarionas“ inscenizacija „Sveiki, žmonės!“.
Tiek naujienų iš Panevėžio širdyje stūksančio scenos meno aisbergo. Teigiama, kad pernai čia atliktas finansinis auditas nerado jokių didesnių bėdų. Bet gal ne vien piniginiai reikalai turi rūpėti tiems, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos kultūra.
