Z. Liepiniui senokai knietėjo sukurti muzikinę dramą narkomanijos tema, tačiau jis ilgai nerado tinkamos literatūros. Perskaitęs latvių rašytojos ir poetės Andros Manfeldės autobiografinį romaną „Adata“, pasakojantį apie pačios autorės išgyvenimus, pasiūlė jai sukurti libretą.
Tai paprasta istorija apie žmones, kurie gyvena šalia mūsų - mieste, kaime, gatvėje. Jauna mergina Krista, pabėgusi nuo geriančio tėvo smurto, ieškanti savojo vyro idealo, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir draugų įtakos įklimpsta gyvenimo purve.
2007 metais Rygos nacionaliniame dramos teatre pastatyta „Adata“ tapo kultūrinio gyvenimo sensacija. Kompozitorius Z. Liepinis pelnė Metų muzikos autoriaus apdovanojimą, teatro apdovanojimą „Spelmana nakts“. Už dainą „Ja tu man esi“ („Jei tik tu būtum“) Z. Liepinis ir A. Manfeldė iškovojo prestižinį apdovanojimą „Copyright Infinity“.
Klaipėdos muzikiniame teatre „Adatą“ kūrė ta pati komanda - režisierius R. Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.
- „Kodėl statyti „Adatą“ buvote pakviestas jūs, o ne Latvijos atstovas?“ - pasiteiravau R.Kaubrio.
- 2005-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre režisavau Z. Liepinio „Paryžiaus katedrą“. Kompozitorius matė mūsų spektaklį, jis jam patiko. Galbūt todėl pasiūlė vėl imtis jo kūrinio.
- Ko gali tikėtis žiūrovai? Muzikiniuose teatruose spektakliai narkomanijos tema reti.
- Kai kam tai gal taps atradimu - nejaugi taip būna? Kitiems - priminimu, kad jam ar kam nors kitam taip nutiko.
Mūsų spektaklis - vienos jaunos sielos kelionė per šią amžinybės provinciją. Susinaikinimo istorija.
Spektaklis - ne moralas. Tai tik priminimas, kad turime pasimokyti gyventi, kad žmogui reikia žmogaus, kad turime ne žaisti vieni su kitais, o užjausti, saugoti, taupyti vieni kitus. Gyvybė labai trapi.
Vis kirbėjo paklausti kompozitoriaus, tai sutapimas ar atsitiktinumas, kad pagrindinės herojės vardas - Krista. Gal tai tarsi Kristaus atitikmuo moterišku pavidalu? Ir iš jos gyvenimo turime pasimokyti.
- Kuo skirsis pastatymas Klaipėdoje nuo ankstesniojo?
- Statyti tą patį spektaklį antrąkart - savotiškas iššūkis ir man, ir visai kūrėjų komandai. Prieš šešerius metus buvome šiek tiek kitokie, dabar gal turime daugiau gyvenimo patirties. Spektaklis kitoks. Ten buvo daugiau simbolizmo elementų, alegorijų, čia konkreti veiksmo vieta - Klaipėda. Gal tai galėjo būti vienos klaipėdietės istorija. Bet veiksmo laikas tas pats - 1987-1991 metai.
- Ar pačiam teko iš arčiau susidurti su narkomanijos problema?
- Neteko. Tik vienas artimas žmogus bandė kvaišalus, tačiau viskas baigėsi tik pradiniais žaidimais.
- Rygoje spektaklis buvo rodomas dvejus metus? Kokią sėkmę prognozuojate jam Klaipėdoje?
- Rygoje spektakliai buvo anšlaginiai, prie to nemažai prisidėjo ir prodiuseris. Pastatymą nufilmavo latvių televizija, išleista kompaktinė plokštelė. Pats ją turiu ir džiaugiuosi.
Kol neįvyko premjera, apie sėkmę negalvojame. Tiesiog labai daug ir nuoširdžiai dirbame. Neatmetu, kad gali būti ir skandalingų vertinimų.
Aktoriai apie vaidmenis
Jauno vaikino Artūro vaidmenį sukūręs dainininkas Jeronimas Milius: „Kuriant vaidmenį ne vienoje scenoje teko perlipti per save - daryti tai, ko niekada gyvenime nesi daręs, išgyventi tai, ko tikriausiai niekada neteks išgyventi. Tai puiki aktorinė mokykla. Man šis spektaklis labai patinka. Ne vienoje scenoje pajutau, kaip stipriai muzika ir veiksmas mane veikia ir jaudina. Iš patirties žinau, kad tuomet jaudins ir mano draugus. Manau, kad spektaklis patiks žmonėms.“
Kristos vaidmenį atliekanti Judita Butkytė: „Kas bent kiek susijęs su narkomanijos problema, negalės likti abejingas. Bandoma atskleisti šios nelaimės ištakas: viskas prasideda šeimoje. Žiūrovams iškils nemažai klausimų - kodėl paauglė iš daugybės prieš ją atsiveriančių kelių pasirinko netinkamiausią? Nors finalas ir tragiškas, nemanau, kad nebėra vilties. Vieni miršta, kiti sugeba prisikelti.“
