K. Lupa vadinamas „išminčiumi su hipio savijauta“, jo spektakliams būdingas „romano kvėpavimas ir egzistencinių klausimų siekis“.
Šis režisierius ne tik pats yra klasikas, legenda, bet ir jo mokiniai jau laikomi meistrais bei legendomis – tai ir Lietuvos scenoje matyti Grzegorzas Jarzyna, Krzystofas Warlikowskis, Janas Klata.
Teatro festivalis „Sirenos“ prieš keletą metų buvo atvežęs K. Lupos spektaklį „Persona. Marilyn“, kuriame buvo įstabiai suvaidintos paskutinės trys kino dievaitės Marilyn Monroe gyvenimo dienos. Šis spektaklis – K. Lupos ciklo apie garsias istorines asmenybes dalis. Tačiau tai ne biografiniai vaidinimai, ir apie tai režisieriaus yra įdomiai papasakota per interviu užsienio spaudai.
Laukdami susitikimo su garsiuoju svečiu, primename, kad visiems įėjimas į LNDT Mažąją salę laisvas. Siūlome paskaityti K. Lupos minčių apie įvairius spektaklius, darbą su aktoriais ir pedagogiką.
Dramatiškiausios būsenos lieka neapmąstytos
K. Lupa garsėja kaip režisierius, provokacijomis skatinantis aktorius improvizuoti. Tačiau kartą šis metodas pasibaigė dideliu skandalu.
Savo ciklui apie personas 2010 metais jis buvo sumanęs spektaklį, skirtą Simonei Weil, prancūzų filosofei, kuri, solidarizuodamasi su konclagerių kaliniais, sumažino savo racioną iki jų davinio ir mirė nuo išsekimo. Spektaklis turėjo vadintis „Simonės kūnas“.
Pagrindinio vaidmens atlikėja pademonstravo asmeninį protestą prieš režisierių tiesiog per spektaklį: svarbios scenos metu ji parodė žiūrovams nuogą užpakalį ir ėmė mojuoti režisieriui, esančiam salėje. Po to dalijo daugybę interviu, sukėlusių bangą viešų diskusijų apie teatro eksperimentų ribas ir profesinę etiką.
Tai buvo susiję su K. Lupos režisūrine maniera - provokacijomis, kurios skatina improvizaciją. Kritikai, pritrenkti aktorių vaidybos subtilumo, nuolat matomo K. Lupos spektakliuose, kartą suformulavo apibūdinimą, kad režisierius spektaklį kuria kaip mokslinį darbą.
"Taip ir yra, - patvirtino K. Lupa. - Teatras man visada atrodė geras instrumentas tyrimams. Žmogaus būsenos, santykiai tarp žmonių ir kiti dramatiškiausi gyvenimo momentai dažniausiai lieka neapmąstyti ir neatspindėti. Juk mes taip panirę į laimės troškimą, į savas emocijas. Teatre mes galime daug kartų išgyveti vieną ir tą patį įvykį, o tai suteikia galimybę autorefleksijai.
Idėja priklauso Konstantinui Stanislavskiui ir Michailui Čechovui: aktorius gali ištyrinėti žmogų ir gyvenimą giliau nei tiesiog gyvenantis žmogus. Vadinasi, teatro kūriniai gali paskatinti prasmingesnius atradimus nei kiti savęs pažinimo būdai."
Mūsų individualybė – vien paslaptys ir troškimai
K. Lupa buvo klausiamas, ką reiškia žodis „Persona“ jo spektaklių ciklo pavadinimuose. Šie spektakliai pasakoja apie Marilyn Monroe, Andy Warholą. Persona – kaip individualybė ar persona kaip kaukė, įvaizdis?
Režisierius paaiškino spektaklio „Persona. Marilyn“ idėją: "Stulbinantis Marilyn Monroe biografijos faktas: per beveik visą samoningą savo aktorystės karjerą ji norėjo suvaidinti Grušenką iš Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, bet tas jai nepavyko. Tačiau visa jos individualybė buvo persmelkta svajonės apie šitą heroję. Vadinasi, Marilyn Monroe daugiau rūpinosi tuo, ko nepadarė, o ne atvirkščiai. Ir jeigu mes kalbame apie individualybę, darome išvadą, jog tai yra kažkas paslaptinga, tai mūsų potencialios galimybės. Tada galima pasakyti, kad energija yra ne tai, ką mes padarėme – energija yra svajonė, veržimasis link to, ko dar nėra. Taip aš matau individualybę savo spektakliuose apie Personas.
Tai susiję ir su aktoriaus būsena – juk jis visada turi sukurti nykstantį, pabėgantį vaizdą. Ir gerai, jei repeticijoms baigiantis aktorius nepasakys sau, kad personažas jau sukurtas, taškas. Žinoma, aktorius ir pats žino, kad jau antrame spektaklyje to personažo nebėra, bet, nepaisant to, džiaugiasi, kad darbas padarytas. Mūsų individualybė neįtikėtinu būdu susipina su tokia būsena.
Herojus „Personų“ ciklui rinkausi atsitiktinai, visiškai intuityviai, mes galėjome pasirinkti bet ką kitą. Tačiau būtent intuityviai aš ieškojau svajotojų, žmonių, kurie nepatenkinti savo statusu ir tuo, ką jie turi; rinkausi apsėstuosius dramatiško troškimo būti kažkuo kitu."
Premjera panaši į skrydį oro balionu
"Pone Lupa, kaip režisierius jaučiasi prieš aktorius?" - kartą buvo pasiteirauta garsiojoo menininko.
"Režisierius, vadovaujantis aktoriams, - iš tiesų, situacija, kurioje žmogus jaučiasi mažu berniuku. Ypač su aktoriais, kurie žiūri į tave nekritiškai, visiškai pasitikėdami, - atsakė K. Lupa. - Kartais toks pasitikėjimas, toks „nekriticizmas“ darosi visai nepakeliamas. Būna, kad po pratybų su studentais, kuriems dėstau aktoriaus meistriškumą, pareinu namo siaubo apimtas. Todėl, kad aktorystės mokymasis turi būti pagrįstas asmeniniu ieškojimu. Jautiesi it šarlatanas, kuris rodo fokusą, o pateikia tai kaip stebuklą. Kai kalbama apie darbo su aktoriais metodą, kaip, tarkime, Vakaruose kalbama apie Grotowskio metodą, – visa tai melas.
Žmogus nėra tas instrumentas, kad galėtum surasti metodą žaisti su juo. O kad tam tikru momentu privalai sukurti spektaklį, tai jau kaip Dievas duos. Aš kartoju aktoriams ir savo studentams, ir tai turėtų būti jiems naudinga: „Yra data, nuo kurios prasideda tiesioginis maršrutas į premjerą. Mes žinome datą, kai premjera turi įvykti. Dažniausiai tai klaiki kelio atkarpa. Tuo metu mes jau nebeįkūnijame savo svajonių ir savo įsivaizdavimų, o darome „kad nebūtų blogai“. Kad neatrodytume kvaili.
Tai tarsi skrydis oro balionu: kad pakiltum, reikia išmesti visą bagažą. Kaip balastą. Bet jeigu mes išmesime visą savo bagažą, tai kam iš viso skristi?"
