Metų tolerancijos žmogaus rinkimus Č. Sugiharos fondas – „Diplomatai už gyvybę“ rengia jau vienuoliktą kartą. Ši garbinga nominacija skiriama žmogui, kuris savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stoja prieš ksenofobiją ir antisemitizmą, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisako prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas Lietuvos gyvenime.
Šiais metais fondo taryba, įvertinusi visuomeninių organizacijų siūlymus, rinkosi iš keturių kandidatūrų.
Gauti 2012-ųjų metų Tolerancijos žmogaus titulą pretendavo politologas Darius Udrys, muzikantas ir kompozitorius Viktoras Diawara, Jurbarko karšto muziejaus darbuotojos Lilija Akelaitienė ir Adelija Meizeraitienė bei rašytojas Sigitas Parulskis.
Praėjusiais metais Tolerancijos žmogaus titulas atiteko pjesę apie Holokaustą „Diena ir naktis“ sukūrusiai kaunietei poetei, aktorei ir dramaturgei Daivai Čepauskaitei.
Pirmasis Tolerancijos žmogaus apdovanojimas 2002 metų sausį buvo įteiktas Tomui Šernui. Vėliau metų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko profesorei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, atlikėjai Jurgai Šeduikytei, žurnalistui Mykolui Drungai, poetui Tomui Venclovai, filosofui Andriui Navickui ir D. Čepauskaitei.
S. Parulskio romanas - „Tamsa ir partneriai“ – apie Holokaustą budelio akimis, meilės ir mirties, erotinės aistros ir aistros žudyti verpetuose.
„Iki šiol tebestovi namai, kuriuose gyveno tie žmonės, - kokios buvo jų pavardės, ką jie veikė, kaip gyveno, mylėjo? Ir tiek metų mes apsimetame, kad jų čia lyg ir nebuvo. Kad jų išžudymas buvo normalus,„istorinių aplinkybių“ padarinys.
Nėra jokių istorinių aplinkybių - yra žmonės, kurie kaip nors elgiasi - gerai, blogai, kiauliškai, idiotiškai. O paskui pasipila pasiteisinimai, aplinkybės... Bjauru visa tai, nemandagu, nesveika.
Tiesiog norėčiau, kad Lietuvoje į nužudytus žydus būtų imta žiūrėti kaip į žmones, kaip į mūsų piliečius, o ne kaip į kažkokių nelemtų istorinių aplinkybių aukas, kurios - veidmainiškoje pasiteisinimo mitologijoje - pačios dėl visko kaltos“, - interviu „Lietuvos rytui“ yra sakęs rašytojas S. Parulskis.
