Ir štai portale „Ruskij žurnal“ teatro apžvalgininkė Tatjana Ratkina būtent dabar pareiškia, kad publikos numylėtinių dalyvavimas stabdo galimybę objektyviai aptarti spektaklį. Juk scenoje – Vasilijus Lanovojus, Julija Borisova, Jurijus Jakovlevas, Vladimiras Etušas, Irina Kupčenko, Liudmila Maksakova ir kiti, kuriuos dievino kelios kartos žiūrovų.
„Visą juvelyriškai išpuoselėtą savo talentą R. Tuminas panaudojo tam, kad sudarytų aktoriams komfortiškas sąlygas. Jis išdėliojo mizanscenas taip, kad atlikėjai galėtų ir atsipūsti, nenustodami būti dėmesio centre. Net „Prieplaukos“ programėlė sudaryta iš atskirų kortelių, kurių sudėtį ir eiliškumą lengva keisti. Lygiai taip pat galima keisti ir spektaklio turinį, kuriam nors iš aktorių pasiligojus“, - iš pradžių pagyrė T. Ratkina.
Kritikė savo straipsnyje teigia, jog šiuolaikinėje visuomenėje tiesiog klesti nepakantumas, net žiaurumas pagyvenusiems žmonėms, ne kitaip ir teatro pasaulyje, todėl R. Tumino „delikatumas dar labiau nusipelno pastebėjimo ir įvertinimo“.
Ir tada autorė ryžosi pasakyti, jog „Prieplauka“ yra ne tik pagarbaus požiūrio į tradicijas pavyzdys, bet ir šantažas – „šiurkštus, nesąmoningai besąlygiškas. (...) Ištarti, kad „Prieplauka“ nepatiko ar nepavyko, liežuvis neapsiverčia. Kažkodėl atrodo, kad tuo pareikštum nepagarbą aktoriams, atmestum idėjas, kurių laidininku tapo spektaklis. Todėl žiūrovai (tarp jų ir profesionalai, kritikai) arba beria nepamatuotas pagyras, arba apsiriboja nieko nesakančiu mykimu, esą, ten juk Etušas/Jakovlevas/ Maksakova ir t.t.“
Tačiau, primena T. Ratkina, spektaklis, kurio neįmanoma objektyviai aptarti, iškrinta iš meninio proceso ir tada į „Prieplauką“ žiūrovai traukia ne panirti į kūrinio atmosferą, o pamatyti senųjų numylėtinių, „kol jie visi dar gyvi“. Bet nepamirškime, siūlo T. Ratkina, „kad vis dėlto aktoriai į sceną eina vaidinti. Būtent pagarba jų talentui ir profesionalumui leidžia ir netgi įpareigoja vertinti „Prieplauką“ be nerangių nuolaidų dėl amžiaus. (...)
R. Tuminas suteikia aktoriams galimybę sumuoti rezultatus, kalbėti apie abejones ir tikėjimą, naivumą ir išmintį, laiką ir amžinybę, užgesusias svajones ir išsaugotus idealus. Pirmoji dalis tą rezultatų sumavimo iliuziją palaiko, o artėdama į pabaigą „Prieplauka“ subyra į atskiras dalis.
Fragmentai pernelyg skirtingi – nuo lengvos ironijos iki patoso, nuo sentimentalaus liūdesio iki tragedijos... Finalinis „Prieplaukos“ akordas - ant plevėsuojančios uždangos išryškėja nuotraukos tų, kam teatras dėkingas už savo istoriją. Šis momentas emociniu poveikiu nepalyginamai stipresnis už visą keturias valandas trukusį vaidinimą. Ir klausimas „kodėl žvaigždžių spektaklyje taip dažnai būna nuobodu?“ atkakliai reikalauja atsakymo.
Dauguma R. Tumino eskizų monocentriški. „Lošėjuje“ ar F. Durrenmatto „Damos vizite“ dalyvauja daugiau nei dešimt atlikėjų. Tačiau jie nepretenduoja į žiūrovų dėmesį ar atjautą, nes primena manekenus, kurie supa L. Maksakovos ar J. Borisovos herojes. Galbūt režisierius specialiai susilpnino kai kuriuos vaidmenis, kad „Prieplauka“ priartėtų prie benefisų kaitos. Ir nepastebėjo, kad spektaklis praranda pagrindinę dramaturginę savybę – dialogiškumą. Dingsta pašnekovai, o su jais – ir veiksmas, konfliktas. Tada teatro žvaigždėms tenka užpildyti tuštumą vien asmeniniu žavesiu. O tai pavyksta ne visiems ir ne visada.
Sėkmingiausios ir harmoningiausios scenos yra tos, kur pasiekta giluminė sąveika. A. Millerio „Kaina“ – vienas geriausių „Prieplaukos“ epizodų. Žydo senienų supirkėjo Solomono (V. Etušas) ir atgyvenusių savo amžių baldų savininko Viktoro (A. Ryščenkovas) kasdieniškas susitikimas sujungė viską.
Jaudinantis pašnekesys apie nueinančią epochą ir jos grožį, apie žmogaus sielą be ribų – tai temos, kurioms turi jėgų pirmiausia vyriausioji aktorių karta. Ne tik „Kainos“ epizodas leidžia įsivaizduoti, koks stiprus gali ir turi būti šio pašnekesio poveikis.
„Labdaringas dalyvavimas“ – paprasta, kiek pašaipi istorija apie nebejaunos primadonos grįžimą į sceną. Grakštus I. Bunino tekstas ir nuostabi G. Konovalovos energetika užburia, įtraukia, verčia pamiršti laiką, aktorės amžių (G.Konovalovai – 96). Nepastebi, kad epizodas monologinis, kad nuo scenos visą pusvalandį skamba tik pasakojimas apie damų aprangos subtilumus ir sukriošusios koketės gudrybes. Monologas suskamba taip, kad nelieka nė mažiausios abejonės: mes įžengėme į meno sferą. Ir tai, kas vyksta scenoje – aukščiau skeptiškų požiūrių ir kritinių vertinimų. Be jokių nuolaidų ir samprotavimų apie socialinę spektaklio reikšmę“, - daro išvadą T. Ratkina.
