35 metų A. Tapino knyga šeštadienį 16 val. bus pristatyta Vilniaus universiteto Teatro salėje. Prieš tai, 12 val. 30 min. sostinės K. Sirvydo skvere šia proga vyks orientacinis žaidimas „Dingusio mokslininko paslaptis“.
„Antrą knygą rašysiu tik tuo atveju, jei „Vilko valandą“ perskaitys tiek žmonių, kiek tikiuosi. Tai pragmatiškas požiūris, bet kam eikvoti savo laiką, jei jo neatperka pakankamas skaitytojų dėmesys?“ – taip interviu lrytas.lt kalbėjo A. Tapinas.
– Ar jums neatrodo, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje knygų, ypač, kaip čia tiksliau išsireiškus, nebūtinų, yra per daug? – paklausiau A. Tapino.
– Nemanau. Lietuvoje dar nėra privalomų nusipirkti knygų kvotos – tarkime, Vyriausybė paskelbtų, kad per savaitę lietuvis turi nusipirkti dešimt knygų. Tada būtų nekas. Pas mus, ačiū Dievui, laisvoji rinka. Jei žmonės leidžia knygas, vadinasi, to reikia.
Neseniai knygyne peržiūrėjau visas parduodamas lietuvių autorių knygas. Prisipažinsiu, nustebau – radau nuo tūkstančio puslapių knygos kietais viršeliais, išleistos 400 egzempliorių tiražu, greičiausiai autoriaus lėšomis, iki Kristinos Sabaliauskaitės bestselerių. Vadinasi, dėl minėtos būtinybės ar nebūtinybės sprendžia kiekvienas žmogus. Mano manymu, kuo didesnis pasirinkimas, tuo geriau.
Atsimenu vaikystės laikus, kai reikėdavo užsisakyti knygą ir metus laukti, kol ją išleis. Kažin ar tos laukimo kančios prasmingesnės už didžiulį pasirinkimą. Matyt, gerai, kad pasiūla viršija paklausą. Tam tikras balansas anksčiau ar vėliau atsiranda.
Leidyklos pastaruoju metu leidžia daug knygų mažais tiražais. Jos tarsi ieško skaitytojų, bando pataikyti į tai, ko tie skaitytojai nori. Tarkim, E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – ne pirmas ir ne paskutinis tokio pobūdžio romanas. Bet jis kažkodėl surado būrius skaitytojų. Toks ir yra leidyklų verslas.
Nenuostabu, kad šiomis pasaulinėmis tendencijomis seka ir lietuvių leidėjai. Jie leidžia daug knygų, parašytų ne rašytojų, ir tikisi atrasti populiarų autorių, kurį, kaip sakoma, galima būtų melžti.
– Vienas poetas pareiškė, kad šiais laikais garbingiau būti skaitytoju, nes tai pamažu tampa labiau išskirtiniu užsiėmimu nei rašymas? Ar sutinkate?
– Na, ne. Skaitytojų ir rašytojų balansas dar turėtų būti kokie penki tūkstančiai prie vieno. Bent jau tikėkimės. Aš nemanau, kad skaitytojų mažėja. Galbūt atsiranda daugiau kanalų, kaip skaityti knygas neskiriant daug pinigų.
Formuojasi vadinamoji antrinė rinka. Tai ir pigesnės elektroninės, ir nebrangios senos knygos. Dar neformalūs klubai, kuriuose keičiamasi knygomis. Taip reaguojama į aukštas knygų kainas.
O leidyklos stengiasi pataikyti išleisti tokias knygas, kurios greitai atneštų pelno. Todėl, kaip ir visame pasaulyje, pas mus vyrauja lengvoji, pramoginė literatūra.
– Pastaraisiais metais daug leidžiamų knygų parašo visuomenėje žinomi žmonės. Jūsų manymu, dėl kokių priežasčių jie rašo – norėdami suteikti savo gyvenimui prasmės ar tikėdami tam tikra amžinybės iliuzija?
– Man nepatinka, kad brėžiama ryški takoskyra tarp vadinamųjų tikrų rašytojų ir pramoginių knygų autorių. Negerai, kad pastarasis dalykas kažkodėl pateikiamas kaip blogis. Mes lyg ir nurašome pramoginę literatūrą, nors ją turėtume populiarinti ir puoselėti. Kitaip jauno ar mažai skaitančio žmogaus nepakelsi iki mūsų rimtosios literatūros lygio.
Be to, nemanau, kad tas žmogus, kuris perka Beatos Nicholson, Algimanto Čekuolio ar mano knygą, nepirks, tarkime, Donaldo Kajoko knygos. Taip, jis gali jos nepirkti dėl to, kad jam ji nepatiks, bet ne todėl, kad tai nepramoginė literatūra.
Kaip ir visose rinkose, mūsų knygų rinkoje visiems yra vietos po saule. Bet jei šiuo metu paklausa yra tokia, leidyklos natūraliai kuria pasiūlą. Jos ieško žinomų žmonių, nes sulauks 500 ar 1000 pirkėjų daugiau.
Kodėl žinomi žmonės rašo knygas? Greičiausiai jie, ypač televizijos žmonės, supranta, kad jų nuolatinis darbas yra visiškai niekinis - laidą pažiūri ir pamiršti. Knyga sukuria tokią iliuziją, kad gali turėti reikalų su amžinybe. Juk teoriškai knygą gali skaityti ir tavo vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai.
Man sunkiausia buvo surasti motyvą, kodėl turėčiau rašyti romaną. Uždirbti lyg ir neįmanoma. Saviraiška irgi nemotyvuoja – 3000 egzempliorių tiražas niekada neprilygs televizijos laidai, kurią žiūri apie 100 tūkst. žiūrovų.
Taigi liko noras išbandyti naują sferą. Nors ji ne tokia ir nauja - nuo mokyklos laikų esu literatas, knygų vertėjas. Na, dar liko ir minėtoji amžinybės iliuzija.
– Gera literatūra, mano galva, yra ta, kuri ką nors pasako apie mane ir apie pasaulį. Jei tai fantastinė literatūra, ji gal turėtų įtikinamai pavaizduoti, net numatyti, kas galėtų būti ateityje. Ką jūs vadinate gera literatūra, geru romanu?
– Man geras romanas yra tas, kuris tuo metu atitinka tavo poreikį, kuris tam tikrą akimirką gali tau padėti. Jei važiuoji atostogauti prie jūros, neimi filosofinių veikalų. Jei išgyveni krizę, gera knyga yra ta, kuri gali padėti. Jei esi netekęs darbo, yra geros literatūros, kuri gali padėti. Jei nori pailsėti, imi pramoginį romaną.
Maždaug taip įsivaizduoju ir savo knygos misiją. Ji skirta aktyviam žmogui, kuris po darbo nori atsipalaiduoti su knyga – nukeliauti į paralelinį pasaulį, pamiršti stresą.
Jei tokiems žmonėms mano knyga tiks, aš ją vadinsiu gera knyga. O jei ji sudomins ir jauną žmogų, kuris apskritai mažai skaito ir mėgsta tik internetinius žaidimus, savo tikslą tikrai būsiu pasiekęs.
– Kaip manote, kokius skaitytojų poreikius turėtų atitikti jūsų romanas? Ar jie būtinai turi domėtis fantastine literatūra?
– Bloguoju atveju fantastika besidomintys skaitytojai gali priekaištauti, kad joje per mažai fantastikos, o istorinių romanų mėgėjai pykti, kad joje per daug pramano. Geruoju atveju fantastai susidomės romano istoriniu sluoksniu, o istorinių romanų mėgėjai girs fantastinę plotmę.
Iš tikrųjų „Vilko valanda“ nėra nei grynai fantastinis, nei grynai istorinis romanas. Jame susilieja keli žanrai. Aišku, jungti skirtingus žanrus visada rizikinga, nes gali prarasti dalį skaitytojų, mėgstančių grynuosius žanrus.
Tačiau man labiausiai rūpėjo ne žanras, o tai, kad knygą būtų lengva skaityti, kad būtų kuo spartesnis veiksmo tempas. Jau sulaukiau pabaksnojimų, kad romane jaučiama televizijos įtaka – esą labai stengiuosi, kad būtų aišku, suprantama, įdomu ir kad skaitytojas nenumestų knygos, kaip kad televizijos žiūrovas, tik pajutęs nuobodulį, griebiasi distancinio pulto.
– Tokio pobūdžio, žanro romanas autoriui tam tikrais atžvilgiais yra pakankamai saugi zona. Ar ateityje nesiruošiate rašyti savo patirtimi, išgyvenimais paremtos knygos, kurią kritikai galbūt pavadintų tikrai gera literatūra?
– Planuoti – nedėkingas reikalas. Aš turiu aiškią dar vieno romano viziją. Bet esu labai pragmatiškai nusprendęs jo imtis tik tuo atveju, jei mano pirmuoju romanu susidomės pakankamas skaičius skaitytojų.
Jei jų bus mažiau, nei esu numatęs, galimi du variantai. Pirmasis – esu prastas rašytojas ir daugiau neberašau. Antrasis – pasirinkau netinkamą žanrą. Tuomet galbūt reikės imtis gilaus, neskubraus filosofinio romano apie jauno žmogaus vietos dabarties Lietuvoje ieškojimą.
– Tarkime, „Vilko valanda“ populiarumu pranoks jūsų lūkesčius – bus graibstoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar tuomet mestumėte darbą televizijoje ir rašytumėte knygas?
– Be abejo. Rašymas – malonesnis, nors ir daug sunkesnis užsiėmimas. O ir atgalinis ryšys su skaitytojais kur kas šiltesnis, išskirtinesnis nei su televizijos žiūrovais.
Leidykla „Alma littera“ – apie A.Tapino „Vilko valandą“
* Kas būtų buvę, jeigu XX a. pradžioje Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu - pažangos, mokslo ir mistikos centru?
* Pirmajame lietuviškame „stimpanko“ žanro romane laukia pašėlę nuotykiai, kraupios žmogžudystės, sudėtingos intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės, po žeme ir danguje, alchemikų paslaptys ir istorinės asmenybės visai kitu, nei kad buvo realiame gyvenime, amplua.
* Ar sugebės Vilniaus legatas Antanas Sidabras, universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis apginti kunigaikščio Gedimino miestą, kai jam grės didžiausias pavojus? Kai juodžiausią naktį išmuš vilko valanda.
* „Tai ne istorinis romanas“ – knygos įžangoje perspėja autorius.
Svarbiausi biografijos faktai
A. Tapinas (g. 1977 m. balandžio 6 d.) – žurnalistas, laidų vedėjas, vertėjas, rašytojas.
1994 m. padedamas filologės motinos į lietuvių kalbą išvertė pirmąją „Žiedų valdovo“ trilogijos dalį (leidykla „Alma littera“). Antroji ir trečioji dalys buvo išverstos atitinkamai 1998 m. ir 2001 m. Vėliau išvertė dar kelias fantastikos žanro knygas.
2005–2006 m. restorano „Stars“ savininkas.
Nuo 2008 m. birželio iki 2009 m. lapkričio mėnesio dirbo sportinio TV kanalo „Sport 1“ vadovu. Šiuo metu LRT veda „Pinigų kartą“ ir kitas laidas.
A. Tapinas yra pokerio mėgėjas. 2009 m. rugsėjo mėnesį Europos „Unibet Open“ pokerio čempionate užėmė ketvirtąją vietą ir gavo 52 tūkst. eurų premiją. 2010 m. vasario 23 d. Vilniuje įsteigus Lietuvos sportinio pokerio federaciją jis išrinktas jos prezidentu.
2010 m. vasarą A. Tapinas laimėjo antrą kartą rengtą Lietuvos žurnalistų teniso turnyrą „Vasara Open 2010“.
