Ką tik grįžau iš Tarptautinės Taipėjaus knygų parodos (TIBE). Milžiniška knygų šventė šešias dienas vyko Taivano sostinėje, moderniame šiuolaikiniame mieste.
Miesto centre, netoli garsiojo Taipėjaus bokšto 101 (iki 2004 metų jis buvo aukščiausias pasaulio pastatas), prieš kinų Naujuosius metus į tarptautinę knygų parodą TIBE (mūsiškių knygų mugių analogas) renkasi Azijos, Amerikos ir Europos knygų leidėjai.
Dalyvauti šioje didžiulėje knygų mugėje buvau pakviesta Taivano kultūros ministerijos. Taipėjaus misija Rygoje bei Lietuvos Seimo ryšių su Taivanu parlamentinė grupė tarpininkavo, kad joje būtų pristatytas mano romanas „Cukruota žuvis“.
Knyga susidomėjo visai ne Taivano ar Kinijos leidėjai, kaip vyliausi, o japonai. Kai vienos japonų leidyklos atstovo paklausiau, kodėl jam įdomu, atsakė taupiai: „Cukruota žuvis“ yra keliasluoksnė knyga.
Jei „Cukruota žuvis“ bus išspausdinta Japonijoje, būsiu laimingiausia žemėje raštininkė. Jeigu ne, patirtis, kurią ten įgijau, atpirks visas savigyros nuodėmes. Kai grįžau namo, kolega iš „Lietuvos ryto“ Valdas Bartasevičius pajuokavo, kad jis pirmas papuolė į Japonijos rinką – kaip Prezidento Valdo Adamkaus knygos „Likimo vardas – Lietuva“ bendraautoris. Ši knyga Japonijoje buvo išleista 2002 metais.
Lietuviai žino, kodėl nedarys nieko
Tikrąjį pasakojimą apie lietuvių dalyvavimą-nedalyvavimą Taipėjaus knygų mugėje reikėtų pradėti nuo komiškų detalių. Baltijos šalys į Taipėjaus knygų mugę šiemet buvo kviečiamos pirmąkart, todėl dalyvio mokesčio mokėti nereikėjo. Likus kelioms savaitėms iki kelionės į Taipėjų skambinu Lietuvos leidėjų asociacijai jau žinodama, kad esu pakviesta ir tikrai važiuoju. Net žinau, kad rengėjai tikrai siuntė kvietimą asociacijai, kad dalyvautų ir daugiau lietuvių autorių.
Bet asociacija nežino nieko: gal kvietimą gavo, gal negavo, gal netyčia kvietimą iš elektroninio pašto ištrynė. Gal neperskaitė. Gal perskaitė, bet jų prioritetai kiti. Gal jai svarbesnės Londono ir Frankfurto prie Maino mugės. Per vieną ar du pokalbius su asociacijos atstove išgirstu kokias 25 neryžtingas „gal“ versijas.
Sakau: man nieko iš jūsų nereikia – duokite kelis katalogus apie kitų lietuvių autorių kūrybą. Viską nuvešiu pati.
Galvoja.
Kad įtikinčiau, jog tai rimta, pateikiu argumentą: mano romano „Cukruota žuvis“ leidėjas „Alma littera“ skyrė pinigų ekrano nuomai. Ekranas stovės Lietuvos stende ir jame bus rodomos ištraukos iš knygos.
Patikinu: ištraukų vertimą į anglų kalbą parėmė „Lietuviškos knygos“.
Kitame laido gale Leidėjų asociacijos atstovė beveik alpsta iš nuostabos: negali būti.
„Čia tikriausiai bus pirmasis atvejis Lietuvos leidyklų istorijoje, kai leidėjas paremia knygos dalyvavimą užsienio knygų mugėje“, - stebisi neatsistebi.
Gal ir pirmasis – užtat gerbtinas. Kad Leidėjų asociacijai tikrai būtų ramu, pranešu, jog kvietimas Lietuvos autoriams dalyvauti Taipėjaus knygų parodoje nusiųstas ir į Užsienio reikalų ministeriją. Apie tai man pranešė mugės rengėjai iš Taipėjaus.
Lietuvos leidėjų asociacijos atstovė pažada to Užsienio reikalų ministerijos darbuotojo ieškoti kartu su manimi.
Po trijų dienų sako: ne, mes, asociacija, nieko nedarysime. Jokių katalogų, plakatų, brošiūrų apie kitus lietuvių autorius neduosime.
Argumentas?
Pasak asocijuotos asociacijos, ji nenorinti Taipėjaus knygų mugėje pasirodyti neprofesionaliai. Nes tam reikia komandos, lėšų ir kitų lia-lia-blia-blia...Nežmooooniškai DAUUUG lėšų. Ir pastangų.
Patyliukais man ima atrodyti, kad kažkas toje organizacijoje gal miega. Gali būti, kad teisi nesu: Taipėjus – mano pirmoji tarptautinė mugė.
„Lietuviškos knygos“ - veiklios
Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad pasakojimas apie Lietuvos leidėjų asociacijos poziciją puikiai iliustruoja, kuo skiriasi formalus ir neformalus požiūris į reikalą.
Vapėkite, kiek norite, apie prioritetus, bet jei negalite paskolinti plakato apie pernai arba užpernai kitose knygų mugėse dalyvavusį lietuvių autorių, jo portreto arba knygos viršelio nuotraukos, tai niekam jūs ir neatstovaujate.
„Lietuviškos knygos“ geranoriškai sukrovė man į lagaminą šiųmečių ir pernykščių katalogų. Taip pat - lietuvių autorių rinktinių, kuriose spausdinamos kūrinių ištraukos anglų kalba. Įdavė du parkerius, iš kurių antgalių išsitraukia mikroschema su informacija apie organizacijos veiklą.
Davė tų leidyklų knygas, kurias savo būstinėje turėjo. Poetų rinktinėje į Taipėjų mano lagamine iškeliavo Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Gintaras Grajauskas, Antanas A.Jonynas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Rimvydas Stankevičius, Agnė Žagrakalytė.
„Alma littera“ išsiuntė Dalios Jazukevičiūtės, Linos Žutautės, Algimanto Čekuolio, Sigito Parulskio, Dovilės Zelčiūtės, Vytauto Bubnio, Juliaus Sasnausko, Zitos Čepaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės knygų.
Įsitikinau savo akimis: Taipėjaus knygų parodoje dažniausiai į rankas būdavo imama L. Žutautės knyga vaikams „Ferdinandas ir Pū“. Buvo gėrimasi iliustracijomis ir labai atidžiai studijuojami iš Lietuvos atsivežti knygų vaikams katalogai. L. Žutautės knygą buvo paprašyta palikti atminimui knygų parodos rengėjams.
Kad Azijos leidėjus labiausiai domina gerai iliustruotos vaikiškos knygos, patvirtino ir mugės organizatoriai. Dar atkreipiau dėmesį, kad Azijos šalių leidyklos spausdina nemažai komiksų knygelių bei spalvingų mokymo priemonių jaunesniųjų klasių mokiniams, kurias reikia dėlioti, laužyti, kurti iš jų konstrukcijas.
Poetų nenori niekas
„ O kokios knygos nedomina?“ - šį klausimą pateikdavau prie visų užsienio leidyklų stendų, kai tik galėdavau nors kelioms minutėms pasitraukti iš mūsiškio, lietuviškojo.
„Poezija, - išgirsdavau atsakymą. - Mes jos leisti nenorime“, - kaip tikri prekybininkai nesivaržydami kartojo leidėjai.
Kai viešai apie tai pranešiau vienoje interneto svetainių, atsirado didžiai įsižeidusių lietuvių poečių („Ak, norite pasakyti, kad poetai NĖRA lietuvių autoriai?!!! Kaip galima taip užgaulioti žmones???“).
Sentimentaliems ir neracionaliems asmenims savo laiko nešvaistau. Leidėjų logika nėra lyrikų logika.
Pranešu ne poetams: viename iš Taivano universitetų dirbantis Kęstutis Brūzga bei lietuvė psichologė Irena Marazaitė Lin kaip tik šiuo metu imasi organizuoti agentūrą, kuri bandys siūlyti lietuvių autorių knygas Taivano rinkai. Abu puikiai kalba kiniškai. Leidybos srityje jų patirtis nedidelė. Bet visi nuo ko nors pradeda (jeigu nedirba poetais).
Taipėjaus mugė – garsi ne tik Azijoje
Taipėjaus knygų parodoje šiemet sėkmingiau už mus, lietuvius, dalyvavo Taivano leidyklos, leidėjai iš Honkongo, Japonijos, Australijos, Singapūro, Indonezijos, Tailando, Korėjos, JAV, Argentinos, Peru, Meksikos, Čilės, Makau, Butano, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Suomijos, Rytų Europos šalių
Knygos pristatomos net keliuose paviljonuose. Daugiausia lankytojų – prie kiniškai išleistų knygų lentynų. Nuo 12 iki 14 valandos jų nelieka niekur: visi valgo antrajame tarptautinio paviljono aukšte, nes švento sotinimosi meto negali sudrumsti niekas – net knygos.
Skaitytojai atvežami nemokamai
Taivane, kuriame gyvena maždaug 23 milijonai žmonių, išsilaiko apie du tūkstančius visokio plauko leidyklų. Knygų mugėje dalyvavo apie 10 ar 12 Taivano leidėjų.
Mugės dienomis nuo ankstyvo ryto lankytojai į Parodų rūmus nuo metro stoties vežiojami nemokamai. Savanoriai moksleiviai ir studentai – jiems kaip tik buvo atostogos prieš kinų Naujuosius metus – kontroliuoja, kad niekas nesibrautų be eilės.
Beje, nesistumdyti ir nesibrauti be eilės – taivaniečių garbės reikalas. Jie labai didžiuojasi, kad pagal tai galima atskirti, kad jie nėra žemyninės Kinijos gyventojai.
Belgija – mugės karalienė
Šiemet mugės garbės viešnia buvo Belgija – atsivežė kelis rašytojus su kiniškai dar neišleistomis knygomis rankose. Kiekvienam jų specialioje erdvėje buvo skirti maži salonai su staleliu ir pora kėdžių – ten jie priiminėjo skaitytojus ir leidėjus.
Belgija pristatė knygų iš 22 šalies leidyklų – grožinės literatūros, istorijos, filosofijos, dizaino, architektūros leidinių, knygų vaikams, išleistų 2011 ir 2012 metais.
Ypač buvo domimasi rašytoja Kitty Crowther, Astrid Lindgren premijos laureate. Dvi jos knygos jau anksčiau buvo išleistos kiniškai. Mugėje dalyvavo belgų džiazo meistrai, grafikai, rašytojai.
„Belgai labai atkaklūs. Jų šalis itin gerai pasirengė būti garbės viešnia – jau prieš du mėnesius numatyta, koks rašytojas susitiks su kokios leidyklos agentu. Kad ir kurias duris atidarytum, išvysi belgų autorių“, - pajuokavo Taipėjaus knygų mugės viena iš organizatorių Olivia Hsieh.
Ir nuoširdžiai pridūrė: „Ateis ir Lietuvos laikas“.
Po šio taivanietės sakinio įkvėpiau oro: ir aš tikiuosi, jog kada nors Azijos knygų mugėse mūsų, lietuvių, bus daug.
Estai aplenkia visada
TIBE rengėjai šiemet pirmą kartą dalyvauti Taipėjaus knygų parodoje kvietė visas tris šalis - Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kodėl, po velnių, estai nuolat nušluosto visiems nosį?
Estų stendas buvo puikus, privežta lankstinukų apie estų rašytojus kiniškai ir angliškai, katalogų. Jie atsivežė 25 gražiausias 2011 metais Estijoje išleistas knygas ir penkias geriausiai iliustruotas praėjusių metų knygas vaikams.
Latvių mugėje nebuvo – nei jų stendo, nei pačių latvių.
Lenkai – tikri šaunuoliai
Užtat šalia Lietuvos stendo puikavosi profesionalieji lenkai – jie turėjo atisvežę net kelių lenkų rašytojų knygas kinų kalba, buvo pasamdę lenkę studentę Paulą Idec, studijuojančią Taipėjuje, atsakinėti į klausimus apie lenkų literatūros žvaigždes.
P.Idec kinų kalba išsamiai pasakojo, kuo įdomūs lenkų rašytojai Pawelas Huelle, Gražyna Plebanek, Asia Monika Bakalar, Jacekas Dehnelas, Magdalena Tulli, Andrzejus Stasiukas, Michalas Witkowskis, Marekas Kaminskis.
Labiausiai įstrigo Januszo Leono Wisniewskio bestselerio „Loneliness on the net“ („Vienatvė tinkle“, knyga išversta ir į lietuvių kalbą, ją išleido „Vagos" leidykla) aprašas. Apie knygos autorių sakoma: jis informatikas, chemikas, bet svarbiausia - lyrikas. Būtent dėl to jo knygos vis iš naujo leidžiamos visame pasaulyje.
Pristatymas skamba kaip apie tirpią kavą – trys viename. Tačiau būtų smagu ką nors panašaus Azijoje perskaityti apie kurį nors lietuvį rašytoją.
Didžiausias lenkų nuopelnas tas, kad jie atkakliai reklamavo savo pačių knygų mugę Varšuvoje, kuri vyks kovo mėnesį, - be lankstinuko nepavyko išeiti nei lankytojams, nei kitų šalių leidėjams.
Įspūdingiausi susitikimai
Per Taipėjaus knygų mugės atidarymo vakarėlį prie manęs ir I. Marazaitės-Lin, kuri su savo vyru universiteto dėstytoju Suopinu Lin man padėjo tvarkyti įvairius organizacinius reikalus, priėjo savimi pasitikintis kinas.
Iš tų, aukštųjų lieknųjų, kurie mano, kad yra gražuoliai.
Ir pakvietė mudvi į ...SPA. Žioptelėjome ir ėmėme krizenti – dar vienas Don Žuanas. Kitą dieną labai susigėdau, kad nepažinau garsaus pabėgėlio iš žemyninės Kinijos Bei Lingo. Būtent jis parašė Vokietijoje išleistą knygą apie žemyninės Kinijos intelektualą žmogaus teisių gynėją ir Nobelio premijos laureatą Liu Xiaobo.
Tačiau man didžiausią įspūdį padarė vokiečių kalba ten pat mugėje perskaitytas Bei Lingo interviu su Susan Sontag.
Štai tau ir SPA – nespręsk apie rašytojus iš pokštų, nes pliurpimas vakarėliuose nebūtinai atspindi jų knygų turinį.
Tikrieji norvego namai - Taivanas
Kitas smagus susitikimas - su norvegų žurnalistu Geiru Yeh Fotlandu. Mugėje jis dirbo „Norway News“ agentūrai ir siuntė fotoreportažus apie knygų parodą Taipėjuje. Pats apie save sako: „Esu baltas tik iš viršaus, o mano vidus – geltonas.“
G. Y. Fotlandas gimė misionierių šeimoje Taivane, studijavo Norvegijoje ir net bandė ten dirbti bei gyventi, tačiau grįžo atgal į Taivaną, nes ši visuomenė jį domina labiau.
Išskirtinis svečias buvo vokietis Peteris Weidhas, Frankfurto knygų mugės direktorius nuo 1975 metų. Apie jį šoko kadrilius ir taipėjiečai šeimininkai, ir kitų šalių leidėjai.
Grįžimas į salą – tarsi pas artimus gimines
Nuo 2006-ųjų labai domiuosi Taivanu ir šios salos pastangomis įteisinti valstybingumą. Ten pradėjau rašyti romaną „Cukruota žuvis“ ir reportažus „Lietuvos rytui“ apie alternatyviąją kinų mediciną, visą naktį veikiančius knygynus, ligonines ir kinų budistų vienuolyną "Fo Guang Shan".
Tąsyk susidraugavau su daugybe lietuvių, studijuojančių kinų kalbą Taivano universitetuose arba jau dirbančių toje šalyje, - Agne Blažyte, Viktorija Laurinaityte, Mindaugu Zelenkausku, Vaida Piekute, Egle Jauncemaite, I. Marazaite-Lin ir jos vyru universiteto dėstytoju S. Lin.
Šiemet, po šešerių metų, padėti vertėjauti per knygų mugę atėjo kiti draugiški ir Lietuvos išsiilgę lietuviai – studentės Laura Lygaitytė, Aida Grabauskaitė, universiteto darbuotojas K. Brūzga, iš Latvijos kilęs Igoris Jelisenka, kurio motina – žemaitė. Jie buvo puikūs pagalbininkai, vertė mano pasakojimus į kinų kalbą ir patys pristatinėjo bei reklamavo Lietuvą iš visų jėgų.
Stovėti Lietuvos stende šešias dienas ir atsakinėti į nepabaigiamus klausimus apie mūsų šalį arba net skaityti ištraukas garsiai, kai lankytojas įsigeisdavo paklausyti, kaip toji lietuvių kalba skamba, paprasta nebuvo – išeidavau išgręžta. Tačiau nė sykio nesigailėjau, kad stengiausi Taipėjaus knygų mugėje atsidurti.
Buvo nemažai lankytojų, puikiai išmanančių apie Lietuvos krepšinį. „Lietuvos ryto“ komandos plakate, kuris puošė mūsų stendą, vienas net ėmė vardyti žaidėjų pavardes. Pasirodo, buvęs Rygoje, kai žaidė „Lietuvos rytas“.
Taivanas nėra toli, nors skristi iki jo per Honkongą reikia apie 12 valandų. Kai taivaniečiai ims skaityti lietuvių knygas, priartės dar labiau – neabejokite.
Linkėjimai Lietuvos leidėjų asociacijai.
