Kai su U. Radzevičiūte kalbėjomės prieš dešimtmetį, ji užsiminė, kad nemėgsta lietuvių kalbos dėl jos agrariškumo. Per tą laiką ji išleido dar dvi knygas – „Frankburgas” ir „Baden Badeno nebus”. Gal rašytojos požiūris į lietuvių kalbą pasikeitė? „Dabar apie lietuvių kalbą galėčiau pasakyti taip: ji sunkiai pritaikoma miesto kultūrai”, – teigia U. Radzevičiūtė.
– Tada kalbėjomės apie jūsų debiutinį romaną „Strekaza”. Su kokiomis mintimis dabar prisimenate tą knygą? Gal dabar dar geriau žinote, kaip parašyti gerą romaną?
– „Strekaza” teksto aš jau seniai nebemoku atmintinai. Ir gerai. Tai reiškia, kad „Strekaza” mane „paleido”. Bet vis dar „nepaleidžia” kai kurių jos skaitytojų, ir jie kankina mane savo prisiminimais.
Po kiekvienos knygos įvyksta vidinės permainos ir tu jau nebesi tas pats žmogus, kuris buvai prieš tai. Kai pradedu naują knygą, pakeičiu beveik visas prieš tai buvusias savo rašymo taisykles ir metodus. Todėl kas kartą parašau vis kitą knygą.
Jūs klausiate, ar per dešimt metų atsiranda daugiau žinojimo. Taip. Atsiranda.
– Tuomet dirbote reklamos agentūroje, nors ir esate baigusi dailėtyrą. Ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime, išskyrus tai, kad tapote literatūros žinovų vertinama rašytoja?
– Tai ir yra pagrindinis pasikeitimas.
– „Žuvis ir drakonus” sudaro du pasakojimai. Vienas lyg ir atklydęs iš jūsų dailėtyrinės patirties – tai jėzuito, XVIII amžiaus italų dailininko Giuseppe Castiglione veikla Kinijoje. Norėčiau ne tik paklausti, kodėl romanui pasirinkote šio dailininko istoriją, bet ir adresuoti veikėjos Miki klausimą: „Kodėl jus taip domina ta Kinija?”
– Taip, aš tikrai baigiau meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet pasakojimas ne iš mano „dailėtyrinės” patirties. Ne aš pasirinkau dailininką dėl nepaprastos jo gyvenimo istorijos, o jo paveikslas „pasirinko” mane.
Vartant vieną kinų istorijos knygą akis užkliuvo už nespalvotos reprodukcijos. Joje buvo vaizduojama kinų mergaitė su europietiškais šarvais. Po paveikslu nebuvo dailininko pavardės, nebuvo ir paveikslo nutapymo datos. Šiek tiek buvau pažįstama su kinų tapyba ir tas paveikslas kinų tapybos kontekste atrodė kaip akivaizdi anomalija.
Tada pradėjau ieškoti dailininko įvairiais kanalais ir kai sužinojau, kad jis yra europietis, man tapo aišku, kas vaizduojama paveiksle. O vaizduojama visai ne mergaitė su šarvais. Jaučiausi, kaip išsprendusi sudėtingą rebusą.
O į knygos „Žuvys ir drakonai” herojės, vardu Miki, klausimą „Kodėl tave taip domina ta Kinija?” galiu atsakyti tik kitos herojės lūpomis: „Todėl, kad jų kultūra sudėtingesnė nei mūsų.”
– Antrojo pasakojimo šerdis – vienos dabarties šeimos istorija. Įdomiausia, kad tą šeimą sudaro vien pasiutusiu humoro jausmu apdovanotos moterys. Kodėl? Juk kai kurie vyriškos giminės skaitytojai gali supykti.
– Vyrams nėra ko pykti, nes knygos kiniškoji dalis labai vyriška. Juk nebūtina jiems dominuoti visose dalyse? Kai kurios mano knygos labiau skirtos vyrams. Pavyzdžiui, „Frankburgas”. Protingiems vyrams ji labai patinka, o moterys nuo jos tiesiog spjaudosi.
– Skaitydamas šios lyg ir Vilniuje gyvenančios šeimos pokalbius vis pagalvodavau, kad kai kurių dialogų tiesiog neįmanoma išgalvoti. Nejau jūsų šeimoje visi taip šneka – lyg mojuotų kardais?
– Ne. Kiti šneka kitaip.
– Jei manęs kas nors paklaustų, apie ką ši knyga, atsakyčiau, kad apie svajones ir mirtį, nors visas romano pasaulis į šiuos žodžius ir netelpa. Ar labai klysčiau?
– Greičiau ši knyga yra apie pabėgimą, kuris tik atrodo kaip išeitis, ir apie tai, kad sumanymo grožis kartais gali būti svarbiau už moralę.
– Ar norėtumėte, kad knyga „Žuvys ir drakonai” būtų išversta į kinų kalbą?
– Manau, kinai turi pakankamai savo rašytojų.
– Kodėl jums taip patinka tašką dėti tose pasakojimo vietose, kuriose jo nepadėtų joks kitas lietuvių rašytojas?
– Todėl, kad toks mano vidinis ritmas. O kokiose pasakojimo vietose deda taškus kiti lietuvių rašytojai?
