Į daugelį galimų klausimų apie knygos rašymo priežastis autorė apdairiai atsakė įžangoje: “Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. R. Tuminas ją rado ir savo unikalų talentą sėkmingai realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio teatro scenose.“
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš R. Tumino gyvenimo ir jo garsiųjų spektaklių - „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Revizorius“ ir kitų, sukurtų Vilniaus mažajame teatre, kitose scenose. Įdomios, vaizdingos R. Tumino istorijos iškyla tarsi ryškus punktyras tarp aktorių nuomonių apie savo režisierių.
- Skaitau “Rimo Tumino sodą“ ir atrodo, kad gerai sumontuotą filmą žiūriu. Gal todėl, kad R. Tumino pasakojimus permuša aktorių prisiminimai, įspūdžiai apie darbą su juo. Ar toks kinematografiškas ir buvo sumanymas? - paklausiau G. Baikštytės.
-Ne, tokios minties neturėjau. Maišiau Rimo kalbėjimą su aktorių pasakojimais, kad nebūtų nuobodu. Kaip kad būna: vienas pakalba, kitas pakalba... Apie kino principus nemąsčiau, bet kažkas man jau yra sakęs, kad knyga režisūriškai sudėliota. Malonu girdėti.
- Gaila, kad Knygų mugėje nebus pristatymo. Ar nejaučiate dėl to nusivylimo?
- Mugėje pristatymo nebus, bet knygą bus galima įsigyti. Ir aš ateisiu ją pasirašinėti, taip leidyklos numatyta: šeštadienį 18 – 20 val. Kada tiksliai planuojamas knygos pristatymas kovą, sunku net įsivaizduoti. Susitikti su R. Tuminu nėra ir nebuvo lengva, kai rašiau.
- Skaitant atrodo, kad jūs neišsiskirdavote, dieną naktį kalbėdavotės.
- Iš tikrųjų du kartus į Maskvą buvau nuvažiavusi dėl knygos, bet tai nereiškia, kad visą laiką R. Tuminą mačiau ir kalbinau. Žmogui reikia nuotaikos, kad kalbėtų. O dar meno vadovo pareigos. O kai parvažiuoja į Lietuvą, ne knyga jam rūpi, ypač vasarą.
Kalbinau daug aktorių, dirbusių su R. Tuminu, bet man vis atrodė, kad dar trūksta pokalbių su juo pačiu. Po to baigiau nervintis, sudėliojau tai, ką turiu. Ir žiūriu, kad nebereikia daugiau. Visko juk neišsakys žmogus.
- Kaip pavyko susitikti su žymiaisiais Maskvos teatrų aktoriais?
- Pakalbinau 16 maskviečių. Susitikti su jais man R. Tuminas ir padėjo. Pačiai, be jo pagalbos kažin ar pavyktų susitarti, ypač su tais, kurių nepažinojau.
Iškart, kai sumaniau šitą knygą, numačiau, kad kalbės ne vienas R. Tuminas, bet ir su juo dirbę aktoriai. Pastaruosius dešimt metų, kai rašau spaudai, mano žanras – interviu su legendiniais meno žmonėmis. Žinau, ką reiškia rašyti interviu. Nesurašai juk tiesiai visko, ką tau prišneka, reikia padėlioti. Pokalbių struktūra knygai man pačiai labiausiai patiko.
Man nebuvo sunku kalbinti neprieinamas Maskvos „žvaigždes“ ir rašyti. Pasiruošdavau, aišku, kiekvienam pokalbiui. Sunkiausia buvo rasti paties R. Tumino laiko pokalbiams. (Juokiasi.) Su kitais lengviau susitardavau.
Buvo ir tokių, kurie atsisakė kalbėti – tie, kurie R. Tuminui atėjus į J. Vachtangovo teatrą, sudarė opoziciją. Vasilijus Lanovojus atsisakė. Kai po metų atvažiavau, V. Lanovojus pareiškė: dabar jau neatsisakyčiau, kalbinkit, todėl, kad dabar man jau davė vaidmenį. Bet jau turėjau pakankamai maskviečių prisikalbinusi.
Nemanau, kad tai biografinė knyga. Net nežinau, kaip pavadinti. Ir ne monografija. Į kokius rėmus įkomponuoti? Juk aš nei rašytoja, nei teatrologė.
- Regimantas Adomaitis viename pirmųjų knygos pokalbių jums sako, kad aktorius gal ir neturi teisės kalbėti apie režisierių „ir tu neturi teisės apie jį rašyti knygos“. Kaip paveikė toks aktoriaus požiūris?
- Tai buvo mano pirmas interviu knygai. Ir taip man pasako žmogus. Čia, Regimantai, tavo nuomonė – tada pagalvojau. O aš vis tiek žinau, ką noriu daryti, ir darysiu. Kai turi tikslą – nesunku ir niekas negąsdina.
Žinau, kad buvo daug žmonių, kurie netikėjo, kad galiu tą padaryti. Niekada juk pas mus žmonės į akis to nesako, bet jauti povandeninį nusiteikimą. Ėjau, pavyzdžiui, į Kultūros ministeriją prašyti stipendijos knygai rašyti. Gavau pusei metų, o darbas truko dvejus metus.
Praėjusį rudenį prašiau stipendijos kitai knygai, apie kurią dar nenoriu kalbėti – iš viso neskyrė stipendijos, nors pridėjau ištraukas iš knygos apie R. Tuminą, parodžiau, ką sugebu. Skaudu, kad mūsų Kultūros ministerija nemato jokio reikalo padėti.
- Ar, parašiusi „Rimo Tumino sodą“, jaučiatės drąsesnė ir pajėgesnė kitai knygai?
- Nežinau, ar drąsesnė, ar pajėgesnė. Aišku, malonu, kai autoritetingi žmonės pasako ar parašo, kad man pavyko. Tai suteikia stiprybės. Bet juk knygą apie R. Tuminą pradėjau be jokių pagyrimų. Dirbau, ir tiek.
