Gyčio Ivanausko režisuoto šokio spektaklio „BollyWood” premjera įvyko vasario 14 d. Teatro arenoje Vilniuje. Kitą dieną spektaklį jau matė klaipėdiečiai. Šią savaitę „BollyWood” keliauja į Kauną ir Šiaulius.
Šokio žingsneliu per 1 valandą „BollyWood” papasakojo meilės istoriją tarp veikėjų, kurie gyvena skirtingų kultūrų pasauliuose – Rytuose ir Vakaruose. Šiam šokio komedija vadinamam spektakliui muziką sukūrė Viktoras Diawara, o kostiumus – Robertas Kalinkinas.
Susitinka du pasauliai
Tai bolivudiška meilės istorija. Trys merginos atvyksta iš Indijos, iš Rytų pasaulio su visais jo smilkalais, ryškiaspalviais drabužiais, skimbčiojančiomis apyrankėmis ir romiais veidais. Jos patenka į pilką, judrų, nervingą Vakarų pasaulį, kurį atspindi didmiesčių vaizdai projekcijoje.
Moterys šiame bauginančiame, joms nepažįstamame pasaulyje sutinka būsimus vyrus. Tuo, rodos, džiugi istorija apie dviejų pasaulių sąjungą galėtų baigtis. Tačiau vyrams tenka vykti į Indiją ir įveikti šeimos skiriamus išbandymus, kuriuos vainikuoja triukšmingos indiškų apeigų vestuvės.
Spektaklis sudėliotas koliažo principu: viena scena – stilizuoti, išgryninti indiško pasaulio, džiugaus bolivudiško tipo filmų vaizdai, kita – aktyvus, kostiumuotas „mūsų” vakarietiškas gyvenimas.
„BollyWood”, nors ir be pertraukos, išskaidytas į dvi dalis. Pirmojoje herojai vienas kitą atranda, o vyrai pasiryžta atsisakyti vakarietiško būvio dėl meilės. Antrojoje, kaip pasakoje, tenka vykdyti užduotis, nes antraip šeima nepriims.
Žiūrovus pasitinka smilkalų kvapas, kuris spektaklio metu tai slopsta, tai stiprėja. Priartėjus prie kulminacijos – indiško tipo vestuvių – didelėje teatro arenoje smilkalų aromatas persismelkia visur. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkiama daugiau pojūčių nei tik rega ir klausa, o tai bet kokiu atveju paveiku.
Kelias vestuvių link
Antra pagal dydį po Holivudo kino industrija Bolivudas – lyg atskiras pasaulis. Apie tai tarsi ir bando kalbėti spektaklio režisierius G. Ivanauskas.
Ar sukurta „šokio komedija”, kaip autorių žadama, yra aliuzija į Bolivudo filmus? Spektaklio metu atrodo, kad tai beveik tikslus atkartojimas, o ne užuominos į tokio tipo žanrą.
G. Ivanauskas bandė sukurti lengvą pramoginį reginį, kupiną gražių vaizdų, o į sentimentalią istoriją pažvelgti ironiškai. Tačiau spektaklis – tiesiog gražių vaizdų konkursas. O nugalėtoja, be abejo, taptų paskutinė vestuvių scena.
Indiško filmo stilizacija scenoje galėtų būti svaigus žingsnis į nepatirtą pasaulį, kur tave užvaldo muzika, indiški šokiai, spalvos, smilkalai. Bet juodoje erdvėje visa tai praranda galios įspūdį.
Taip ir dėl visos „šokio komedijos”. Tarsi turėjusi pakelti ūpą, iš atminties ji išnyko kartu su besisklaidančiu smilkalų aromatu.
Vėlavimas kaip įprotis
Kažkodėl dabar tiek komerciniuose, tiek valstybiniuose teatruose spektakliai nuolat vėluoja bent 15–20 minučių. Tai tapo įprasta.
Nurodytas vaidinimo pradžios laikas ne vienam žiūrovui yra tik atskaitos taškas, kai ateinama į teatrą. O dar paltą reikia pasikabinti, vietą pagal bilietą susirasti.
Taip pamažu nyksta ir suvokimas, kur ir ko eini. G. Ivanausko spektaklis šiuo atveju buvo iš tų variantų, kur, rodos, labiau renkamasi tiesiog pasižmonėti. Tad madingas, tačiau erzinantis vėlavimas tapo lyg ir privaloma šou dalimi.
