C. Graužinio „Karaliaus Edipo“ režisūra įvertinta už tai, kad „lakoniškai, įtaigiai ir šiuolaikiškai interpretuoja antikinę tragediją”.
Tai buvo kasmetiniai Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos apdovanojimai. C. Graužinio darbas išrinktas geriausiu antikinės graikų dramos pastatymo kategorijoje.
Antikinių pastatymų Graikijoje labai daug. Apdovanojimas užsieniečiui “Už antikinės dramos pastatymą” - unikalus, kaip teigia C. Graužinis, nes pastaruoju metu susiformavo kone tradicija nušvilpti graikų tragedijų pastatymus, kuriuos režisavo kitašaliai.
„Graikai labai jautrūs savo antikinei dramai, - sakė C. Graužinis. - Jie pavydžiai, įtariai ir atsargiai žiūri, jei užsienietis jos imasi. Tai išdidi tauta, todėl ypač smagu, kai jie įvertina būtent už antikinės dramos interpretaciją. Juk jie viešai pagyrė ir apdovanojo mane, užsienietį, suteikę man pirmenybę prieš savo tautiečius.“
Tačiau pirmoji provincijos spaudoje pasirodžiusi recenzija apie C. Graužinio “Karalių Edipą” buvo negatyvi, pilna įniršio, režisierius buvo pavadintas “antikinės graikų dramos prievartautoju”. Tik vėliau buvo paskelbtos garsių teatro apžvalgininkų recenzijos, ir vertinimai jose buvo teigiami.
Žinomas graikų kritikas Vasilis Mbouziotis portale Mediasoup.gr apie C. Graužinio „Karalių Edipą“ teigė: „Pagrindinė šio spektaklio sėkmės paslaptis yra tai, kad Sofoklio poezija nebuvo užgožta simboliais ir metaforomis, jai buvo leista nuskambėti galingai ir aiškiai.“
Kostas Yorgosopoulos, garsus intelektualas, rašytojas, antikinės dramos tyrinėtojas bei vertėjas laikraštyje “Ta Nea” pabrėžė, kad C. Graužinis septynis pagrindinius vaidmenis patikėjo trims aktoriams vyrams, „tuo būdu parodydamas pagarbą tradicijai, nes būtent taip senosios Graikijos laikais ir buvo statomos tragedijos.
Tačiau jo spektaklis - aštriabriaunis, nepalytėtas saulėtosios Atikos ramybės, analitiškas, emocingas ir veržlus. Jis pagrįstas šiaurietiška protestantiška abejonės ir nerimo etika.“
K. Yorgosopoulos pastebėjo ir tai, kad lietuvių režisierius „yra teatro profesionalas, turintis aiškią poziciją, kad ir ką statytų, jo spektakliams būdingas gerai apmąstytas ryšys su aplinka ir laiku. Gali nesutikti su jo vizija, tačiau jo niekados neapkaltinsi šarlatanzimu, amatininkyste ar plagijavimu. Jo “Edipas” - didelė pamoka pasipūtusiems neišmanėliams ir išsišokėliams režisieriams, kurie pastaraisiais laikais lyg erkės apniko antikinės tragedijos kūną“.
„Karaliaus Edipo“ premjera buvo vasarą. O gruodį, kai įvyko C. Graužinio spektaklio pagal Aristofano “Turtą” premjera Patrų mieste, režisierius pirmajame atsiliepime perskaitė, kad jis esąs „pjesę be gailesčio sudorojęs kanibalas”.
Tokias tūžmingas žaibiškas pirmąsias reakcijas C. Graužinis linkęs laikyti ženklais, žadančiais tolesnę spektaklio sėkmę.
Teatro kritikas Grigoris Yoannidis rašė, kad C. Graužinio “Turto” pastatymas „parodo visai kitokį Aristofaną, nei mes esame pratę. Šis Aristofanas dviprasmiškas, melancholiškas, ironiškas, aštrus, net, sakyčiau, grėsmingas. Kita vertus, spektaklyje gausu senam geram Aristofanui būdingų bruožų – čia ir muzikalumas, ir sultingas folkloras, ir šiurkštokas humoras. Man atrodo, lietuvių režisierius pasiūlė mums naują, neįprastą būdą suvokti Aristofaną“ (laikraštis "Efimeridaton syntakton" ).
C. Graužinio „Turtą“ iš tiesų lydėjo sėkmė. Patrų municipaliniame teatre „Apollon“ nuo gruodžio vidurio jis suvaidintas apie 50 kartų ir todėl pakviestas parodyti Atėnuose. Antradienį režisierius net neturėjo galimybės dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje ir priimti apdovanojimo, nors buvo Atėnuose – tuo metu pagal griežtą repeticijų grafiką jis derino „Turto“ apšvietimą, ruošdamas spektaklį premjerai Atėnuose, vyksiančiai jau šį penktadienį.
2007 m. C. Graužinis buvo gavęs Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos pagrindinį apdovanojima, kuris pavadintas Karolos Koun vardu. Tada jis buvo įvertintas kaip sezono geriausias Graikijos režisierius. Taip buvo įvertintas pirmasis C. Graužinio spektaklis Graikijoje, pastatytas taip pat pagal antikinės graikų literatūros kūrinį – Longo romaną “Dafnis ir Chlojė”.
