45 metų L. Bagossy - trijų dešimčių spektaklių autorius, dirbantis Vengrijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Jo nuomone, „mažoms tautoms labai svarbu pažinti vienai kitą. Dažniausiai jos gręžiasi į dideles kultūras. Tačiau kartais mažosios kitaip mato pasaulį.”
Režisieriui atrodo, kad “Lietuvos ir Vengrijos istorija turi panašumų. Todėl nė nepajutau, kad būčiau atvažiavęs į tolimą kraštą. Be to, Lietuva teatro požiūriu gerai žinoma. Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius – dideli vardai, jie išgarsino Lietuvos teatrą daugelyje pasaulio valstybių. Taigi atvažiavau į miestą, kuris reikšmingas Europos teatro požiūriu.”
Būsimojo spektaklio publikai svarbu žinoti, kad L. Bagossy nėra tas režisierius, kuris važiuoja į kitus teatrus štampuoti kartą pavykusių spektaklių. Ir populiarųjį dramaturgą F. Molnárą jis pasirinko neatsitiktinai.
„Mėgstu dirbti su tokia medžiaga, kuri mane įkvepia. Nuobodu daryti tai, ką jau sykį esu daręs. Mačiau daug „Lilijomo“ pastatymų, bet pats su šia medžiaga dar nebuvau dirbęs. Be to, statyti vengrų autorių – puiku, nes galiu atvežti ir perteikti dalelę vengrų kultūros”, - aiškino režisierius.
“Lilijomo” veikėjai – Vengrijos prastuomenė, į kurią dramaturgas skatina įsižiūrėti itin įdėmiai, o prieš šimtą metų tai buvo visiška naujovė teatre. F. Molnáras parodo, kad ir vadinamieji „mažieji“ žmonės turi didelių jausmų, tik ne visada moka juos išreikšti. Šiandien juos vadintume skurdžiais, benamiais, valkatomis, vagimis, o F. Molnáras aprašė juos ne tik šiltai, su užuojauta, bet ir su ironija.
Lilijomas – visiškas visuomenės užribio herojus, bedarbis, šiurkštus, tačiau moterų mylimas žavingas vyras. Veiksmas vyksta šiame pasaulyje ir skaistykloje. „Lilijomo“ paantraštė skelbia, kad tai „Vieno apgaviko gyvenimas ir mirtis. Septynių paveikslų priemiesčio legenda“.
Pjesė parašyta 1909 m. Muziką spektakliui „Lilijomas“ kuriantis kompozitorius Gintaras Sodeika pakomentavo: „Buvo nuspręsta „Lilijomą“ perkelti keliais dešimtmečiais arčiau – ne į amžiaus pradžios Budapeštą, bet maždaug į šeštąjį dešimtmetį kažkokioje neapibrėžtoje Rytų bloko šalyje (gal ir Budapešte...). Vadinasi, muzika rezonuos su tuo laikotarpiu.”
Režisierius L. Bagossy samprotavo, kad „į Lilijomą panašių žmonių turbūt yra daug. Čia pasakojama ne apie vyro ir moters meilę, o apie meilę apskritai. Kalbama apie visuomenę, kuri kartais elgiasi tiesiog beširdiškai: kiek mažai esama supratimo, užuojautos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina bėda. Dėl to ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma. Manau, tokie siužetai gyvuos ištisus amžius, nes jie įstengia įrodyti, kad pasaulis iš tikro nesikeičia. Tai išmintinga melancholija, graudulys, gyvenimas be iliuzijų. Be to, F. Molnáro humoras fantastiškas. O šį derinį, kai susiduria humoras ir beviltiškumas, visada labai mėgau.
Man taip pat labai svarbūs aktorių jausmai, nuomonė. Mėgstu, kai jie būna aktyvūs, iniciatyvūs. Džiaugiuosi, kai pavyksta iškelti gerus klausimus, bet tai nereiškia, kad pats turiu ieškoti geriausių atsakymų. Man svarbu, kad spektaklis būtų laikomas bendru darbu, ne vien mano sumanymo įgyvendinimu”, - kalbėjo L.Bagossy prieš “Lilijomo” premjerą, kuri Nacionaliniame dramos teatre numatyta vasario 28-ąją.
Lilijomo vaidmenį kuria Dainius Gavenonis, jo mylimosios Julijos – Miglė Polikevičiūtė, į Lilijomą įsižiūrėjusią našlę Muškatnę repetuoja Nelė Savičenko, net tris vaidmenis kuria Marius Repšys. Spektaklyje matysime ir Tomą Vaškevičiūtę, Vaivą Mainelytę, Arvydą Dapšį, Algirdą Gradauską, Saulių Balandį, kitus trupės aktorius. Scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, o personažų kostiumai – mados dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės debiutas teatre.
