- Kuo dar, šalia dėmesio paaugliams, išsiskiria šių metų knygų mugė? - pasiteiravau vienos Vilniaus knygų mugės rengėjų, leidyklos „Tyto alba“ vadovės Lolitos Varanavičienės.
- Neatsitiktinai šiais metais mugė savo žvilgsnį nukreipė į didžiausią nerimą keliantį skaitytojų segmentą - paauglius. Norime, kad jie pamėgtų skaityti, bet psichologai teigia, kad ši amžiaus grupė neklauso jokių rekomendacijų, ypač jei patariama imti knygą į rankas. Paaugliai mėgsta patys spręsti, kas jiems įdomu. Todėl mes jiems šioje mugėje siūlome patiems susivokti, kokios knygos juos domina, ką jie norėtų skaityti.
Bet jaunimo literatūra - tik mugės akcentas. Keturioliktą kartą sukurti įdomią kultūrinę programą - jau savaime išskirtinis dalykas, o mugė dar ir plėtojasi gilyn bei platyn. Atsirado naujų erdvių, pavyzdžiui, vadinamoji Gyvoji biblioteka paaugliams ir Literatų svetainė, kur vyks poezijos vakarai. Knygos kino salėje šiemet ne tik bus rodomi filmai, kaip pernai, bet ir vyks knygų, susijusių su kinu, pristatymai.
Rekordinis ir mugės renginių skaičius - jų numatyta net 400.
- Vis dėlto ar nesusidaro įspūdis, kad šiemet į Vilnių atvyksta mažiau literatūros pasaulio garsenybių?
- Negalėčiau pritarti tokiam vertinimui. Atvyksta 20 svečių ir jie išties verti dėmesio, laukia labai įdomios diskusijos. Mes, leidėjai, net juokaujame, kad mugėje įdarbinti ir visi Lietuvos intelektualai, bent jau tie, kurie turi ką pasakyti.
Mugei leidyklos skiria nemažai savo lėšų, apmoka užsienio autorių viešnagę. Tiesa, mums tai būtų sunkiai pakeliama našta, jei nepagelbėtų ambasados. Jos padeda ir apmokėti apgyvendinimo paslaugas, ir dar sudaro svečiams galimybes aplankyti ne vien Vilniaus mugę, bet ir susitikti su knygos gerbėjais kitose vietose.
Tad drąsiai sakome, kad mūsų programa galėtų didžiuotis ir bet kuri daug didesnė šalis. Svečiai nesiliauja stebėtis visuomenės dėmesiu mugei. Ne kartą yra tekę girdėti užsienio rašytojų aikčiojimų, kad jų šalyje neįmanoma įsivaizduoti kultūros renginio, kuriame lankytųsi aukščiausi valstybės vadovai ir beveik visi ministrai.
Vilniaus knygų mugė jau tapo kone didžiausias ne vien literatūros, bet visos Lietuvos kultūros renginys. Bet kartais atrodo, kad tai savotiška puota maro metu.
- Ar šie žodžiai reiškia, kad mugė žmonių dėmesį į knygas atkreipia tik keturioms dienoms per metus, o jai pasibaigus, mažai kas užsuka į knygynus?
- Iš tiesų mums tai kelia didžiausią nerimą. Keturias dienas žmonės perka knygas, o mugei pasibaigus - visiškas štilis. Knygų mugė - didžiulė kultūros šventė, bet kasdienybė - bauginanti. Nesiliauja kristi knygų tiražai, vis mažiau jų perkama, o kuo mažesnis tiražas, tuo aukštesnė savikaina. Atsiduriame tarsi užburtame rate. Be to, pastaruoju metu maždaug 20 proc. kasmet mažėja knygų leidimų.
Viena vertus, Lietuvoje mažėja gyventojų. Šiuo požiūriu leidėjai nieko negali padaryti. Tačiau retėja ir knygas skaitančių žmonių sluoksnis.
Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuvoje prastėja skaitymo gebėjimai. Pusė suaugusių žmonių iš viso neskaito knygų. Dar blogesni vaikų ir paauglių skaitymo įgūdžių rodikliai. Suaugusieji daugiausia laiko praleidžia prie televizoriaus, o jų atžalos - prie kompiuterio. Moksleiviai neskaito net privalomos literatūros.
Knyga lavina mąstymą, kalbą, žodyną. Bet negalime tikėtis, kad žmonės tai supras patys ir puls skaityti. Būtinos specialios skaitymą skatinančios programos. Tačiau vien leidėjų pastangomis neįmanoma sukurti ir finansuoti ne vienkartines, o nuolatines programas.
Čia ir slypi esminė problema - reikia valstybinės lietuvių literatūros puoselėjimo politikos, o kaip jos galime tikėtis, kai Lietuvoje iš viso nėra jokios kultūros politikos? Politikams kultūra neįdomi, kažkokia paribio zona.
Prisiminkime, kaip po Seimo rinkimų valdžią gavusios partijos Kultūros ministerija svaidėsi net ne kaip karšta bulve, o kaip niekam nereikalingu balastu. Net naujasis kultūros ministras Šarūnas Birutis neseniai Marijampolėje vykusiame forume „Kada kultūra taps valstybės prioritetu“ pareiškė, kad premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas šios Vyriausybės programą, kultūros tarp prioritetinių sričių nenurodė.
- Tačiau pasigirsta ir literatūros specialistų balsų, kad išleidžiama pernelyg daug vidutinio lygio ar net menkaverčių knygų. Gal dėl smunkančio susidomėjimo skaitymu iš dalies kalti ir leidėjai?
- Manau, šiandienos knygų rinka gali įtikti ir intelektualiam skaitytojui, ir į skaitymą kaip į pramogą žvelgiančiam žmogui. Ko jau ko, bet vienodų, visiems privalomų kriterijų, ką reikia skaityti, negali būti. Knygų įvairovė ir yra tai, ko siekia Lietuvos leidėjai visais neprklausomybės metais.
Žinoma, galima pageidauti daugiau intelektualios literatūros. Jos ir leistume daugiau, jeigu būtų paklausa. Tačiau leidėjai nėra remiami valstybės ir priversti galvoti, kad jų veikla nebūtų nuostolinga.
- Jau ir kai kurie leidėjai kalba, kad Lietuva vėluoja plėtodama elektroninių knygų leidybą. Gal vadinamoji kompiuterinė karta labiau susidomėtų literatūros kūriniais, jei juos galėtų skaityti ne atsivertę knygas, o savo kompiuteryje?
- Lietuvos leidėjai nėra nusiteikę prieš elektroninę knygą. Mums tik iškrinta viena leidybos grandis - spaustuvė ir nesunkiai jos atsisakytume. Tačiau didžiausias iššūkis - kaip apsaugoti elektroninių knygų autorių teises. Nėra net teisinės bazės, turinčios garantuoti, kad bus sumokėta už šį intelektinį produktą.
Šiandien elektroninė knyga Lietuvoje suvokiama kaip produktas, kurį galima atsisiųsti nemokamai ir, kaip sako internautojai, vargo nematyti. Tačiau ši leidybos rūšis taip pat kainuoja. Ir elektroninė knyga negali būti nemokama.
Jei pavyktų sukurti mechanizmus, kurie užkirstų kelią nemokamam elektroninės knygos įsigijimui, mielai ir Lietuvoje plėtotume šią leidybos rūšį. Deja, mūsų šalyje labai mažai žmonių nori legaliai pirkti anaiptol ne pigias elektronines knygas. Susiduriame su sąmoningumo problema, o sąmonės greitai nepakeisi.
Kultūringas žmogus turėtų sau pasakyti: „Aš negaliu vogti“. Juk nelegalus knygos atsisiuntimas - taip pat vagystė. Bet Lietuvoje mažai kas taip sau pasakytų.
Kita vertus, abejoju, ar elektroninės knygos yra gerokai patrauklesnės mažai, o neretai ir visai jų neskaitančiai kompiuterinei kartai. Psichologai nustatė, kad prie kompiuterių pripratusiems vaikams knygų skaitymo veiksmas atrodo tiesiog per lėtas. Gamtos aprašymų jie iš viso nesupranta.
Esu girdėjusi, kaip technikos naujovėmis besidomintys asmenys giriasi, kad jau turi atsisiuntę net dešimt tūkstančių elektroninių knygų. Tuomet klausiu, ar perskaitė nors vieną. Žinoma, įsižeidžia, bet klausimas lieka be atsako.
