Perskaitęs V. Rykštaitę, jis prasitarė: „Tai nėra mano literatūra“.
„Hmm“, - pamaniau.
Man ši autorė patiko gyvybingu sakiniu, puikiais personažų charakteriais, ironija ir autoironija. Dar man buvo labai įdomi tikra londonietiška patirtis, kai žmogus žino, ką rašo.
Tačiau mudu su J. Žilinsku nesiginčijome, kurio nuomonė patikimesnė.
Sutarėme, kad bus dar įdomiau, jeigu Knygų mugėje susikibsime V. Rykštaitės klausimu.
Pasitelkti ekspertai
Po to pokalbio dalyvavau vakarėlyje, kuriame buvo pristatomas paties J. Žilinsko romanas „KGB vaikai“. Iškart pagalvojau: itin geras komercinis pavadinimas – skaitys pusė Lietuvos ir kiekvienas dės į tą knygą kitokių vilčių.
J. Žilinsko (teisininko, dėstytojo, profesoriaus, internetinės literatūrinės svetainės skaityta.lt įkūrėjo) „KGB vaikų“ pristatyme dalyvavo jo draugai moksliukai – tiksliųjų mokslų suformuoti žmonės.
„Talentingas rašytojas“, - prasitarė leidėja Sigita Pūkienė, leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja.
Smagu buvo imti į rankas ne kaimietiškai išleistą knygą. Modernus viršelis: plonas, padengtas kažkokia specialia medžiaga, kad nesusidėvėtų bibliotekose, originalaus dizaino, pilkai juodomis graviūromis knygos viduje (iliustravo Monika Puzauskaitė).
„KGB vaikų“ autorių KGB reikalų klausimais konsultavo Aurelijus Katkevičius, Ernestas Parulskis ir pulkas draugų. Visi – patikimi ir logiškai mąstantys.
Pradžios gąsdino
„KGB vaikuose“ labiausiai bijojau aptikti plokščią realybę – atitinkančią istorinę tiesą ar išgalvotą, bet vienaplanę, kai sakinys informuoja apie veiksmą, bet neslepia užuominos, perkeltinės prasmės ir asociacijos.
Būtent tai ir radau – veiksmą ir buitinį jo aprašymą. Ėmiau save tramdyti: nusiramink, knygos žanras – detektyvas. Jam nepriklauso fantazija žaižaruojantis sakinys, žadantis refleksiją.
Iš pradžių lyg ir paguodė įžanga: „Jeigu pažinote save, pasitikrinkite savo realumą.“ Mėgstu viską, kas bent kiek provokuoja.
Bet nebeįdomu tapo akimirksniu. „KGB vaikų“ prologo pirmasis sakinys „2006 metų spalio trisdešimtoji, dešimt valandų dvi minutės“ sukėlė žiovulį – tie metai buvo nuobodesni už laikraščio antraštę ir atmintyje niekaip nesisiejo nei su KGB, nei apskritai su kokiu nors įdomiu visuomeniniu įvykiu.
Man įdomus laikotarpis 1988–1991. Apie tai rašyčiau detektyvus. Tačiau tai – ne mano, o J. Žilinsko knyga.
Aido Puklevičiaus nuomonė turėjo galutinai įtikinti. Jis rašė: „Romaną „KGB vaikai“ galima skaityti kaip klasikinį trilerį – paprasto žmogaus lenktynes su laiku, paslaptimi ir visagalėmis slaptosiomis tarnybomis. Tačiau man tai buvo sugrįžimas į pirmuosius penkerius nepriklausomybės metus. Ir dar viena proga įvertinti tai, kiek mes spėjome nutolti nuo tos skurdo, kumščio ir pykčio gadynės.“
Berniukas, kurio galva siekia aliejiniais dažais paženklintą ŽALIĄ sieną, buvo atpažįstamas ženklas – žalios aliejinės sienos yra sovietinių laikų siaubo ženklas.
Bet toliau kažkas buvo ne taip.
Gero berniuko sindromas
Kadangi J. Žilinską pažįstu kaip itin garbingą, tiesų, pažadus tesintį ir mokslinio mąstymo žmogų, skaityti knygą man buvo... nuobodu. Žirmūnų daugiabutyje radau tą patį gerą berniuką-herojų Vilių, stulbinamai švarios moralės ir įpročių.
Ir jo tėvai – dori žmonės, ir jo paties įpročiai laikau pareiti namo... gerbtini.
Vilius netikėtai sužino, kad turi seserį Rasą, kurią apgaule iš šeimos atėmė KGB-istai ir perdavė sistemai ištikimiems žmonėms – įtėviams.
O perdavė dėl to, kad Rasa turi išskirtinį gebėjimą jausti kitų žmonių šilumą ir pagal jos intensyvumą nustatyti, su kuo turi reikalą: geras tas žmogus ar grėsmingas.
Ši nešiojasi tokių pačių kaip ji sąrašus, o ją vaikosi kažkas, kam rūpi ypatingųjų žmonių sąrašai. Arba pinigai, kuriuos galima uždirbti už tuos sąrašus.
Herojai – arba taisyklingos spaliukiškos širdies, kaip pats Vilius, arba ne visai realistiniai - rusiškai kalbantis Plikis Antonas, panašus į Kostnerį:) Cha cha.
Arba pernelyg sudėtingos sielos mentai, grabaliojantys Rasą slaptose naktinėse operacijose, kai ji nuolat naktimis gabenama iš vienos vietos į kitą, bet vis tiek atsakingai vykdantys savo mistinių viršininkų užduotis.
Ir naujieji turčiai, slepiantys jaunystės nuodėmes – lenkiškų manierų, kaunietiško kraujo ir sentimentalių jausmų Rasos tėtušis Vladas Raškevičius, profesorius apsimetėlis, vidinės šilumos specialistas, kadaise manipuliacijomis sugundęs Viliaus motiną.
Lyg ir išradinga, kartais painu, kartais nelabai įtikima. Numesti negalėjau, bet nuolat pagaudavau save, kad tai – ne mano lektūra.
Nebranda ar poza?
Tačiau ir V. Rykštaitės „Kostiumų dramos“ pradžia nuteikė nykiai:
„- Kaip filme! – girdžiu sušunkant.
Ne. Tai filmai kartoja gyvenimą.“
Kai kokia nors mergaitė ima remtis filmų stilistika arba Kate Moss „sėkmės“ pavyzdžiu, iškart imu įtarinėti, kad iki brandos jai toli.
O, Dieve, pamaniau: ar iš šitos banalybės bus tveriamas romanas? Tačiau netrukus palengvėjo perskaičius sakinį: „Negaliu iš savo gyvenimo filmo ištrinti ilgo važiavimo traukiniu ar apsilankymų tualete.“
Labai greitai supratau, kad toji mergina rašytoja realistė: ji nebijo susiraukšlėjusio kūno ir perdimo tualete. Realistinės scenos yra juokingos, graudžios, vaizdingos ir itin... humaniškos vienu metu.
Kai V. Rykštaitė ima aprašinėti prakakoti negalinčio, bet save gerbiančio brito kančias seselei demonstruojant ką tik iš rectum ištraukto piršto molį, drįstu sakyti, kad ji turi ir kenčiančią sielą, ir rašytojos talentą ciniškas detales paversti skausmu literatūroje.
Lengvai, aštriai, šaltakraujiškai ir... humaniškai. Perskaičiusi vis naujo paliegėlio istoriją iš „Kostiumų dramos“ – nesvarbu, ar jis jaunas, ar jau nebepaeinantis, – vienu metu norėjau cypti iš juoko ir apsiašaroti pasislėpusi už kampo, kur niekas nemato.
Išsyk prisiminiau, kaip Jūratė Čerškutė talžė V. Rykštaitės debiutą – romaną „Plaštakių sindromas“.
Garbingai prisipažinsiu, kad patingėjau aną knygą susirasti ir patikrinti, ar iš tikrųjų ji tokia bloga, bet antrasis V. Rykštaitės romanas man gerokai įdomesnis už „KGB vaikus“.
Įsitikinau, kad V. Rykštaitė moka žaisti skirtingomis realybėmis – įsivaizduota, esama ir TVERIAMĄJA, kuri yra kiekvieno tikro romano pagrindas.
Ne tai, ką sakai, ne tai, ką užrašai, o tai, kas – nujaučiama.
Aš ją cituočiau ir cituočiau ir mokyčiau J. Žilinską siūti knygos audinį iš asociacijų, netikėtų sugretinimų, perėjimų nuo buitinio sakinio į kitą lygmenį – apibendrinantįjį egzistencijos skausmą.
V. Rykštaitė, kurios akyse nemačiau, - šitai turi. J. Žilinskas – ne. Nesu tikra, ar nenusišneku: detektyvui lyg ir keliami kitokie reikalavimai. Sukto siužeto, netikėto įvykių posūkio.
Šitai „KGB vaikuose“ yra – skaitydama patyriau kažką panašaus į nesusikalbėjimą su pačia savimi: nedomino išraiška, bet negalėjau numesti, nes rūpėjo, KUO BAIGSIS.
Bet vis tiek toje jo knygoje kažkodėl jaučiausi kaip vaikiškame rašinėlyje. Mane užmuša vienareikšmiai sakiniai, už kurių nėra jokios potekstės.
V. Rykštaitės knygoje iš pradžių trikdė herojės svajonės – tapti mažų mažiausia TURBO agente. Bet paskui tas nepriimtinumo jausmas išnyko, nes knygoje yra pasaulio jutimas ir ironiškas liūdesys dėl to, kad visi gyvieji yra svarbūs tik patys sau.
O pasauliui – ANTRAPLANIAI. Gal ir gerai, kad J. Žilinskas, sukeitus knygų pristatinėjimo grafiką, išskrido į Ženevą – apie V. Rykštaitę jam teks pasisakyti kitą kartą.
