Nesu nei Dievas, nei velnias. Geriausiu atveju – zombis, neturintis valios nekišti piršto ten, kur jis tikrai nusvils.
Todėl pabandysiu pateikti trumpą vadovą, kuris galbūt gali padėti pasibaigus mugei nelikti tuščia galva ir pakrikusiais nervais. Aišku, tie patarimai yra subjektyvūs. Tačiau aš tikiu, kad pigesnių knygų pirkimo maratoną jie gali papildyti intelektualia pramoga. Kitaip tariant, gali padėti mažiausiomis laiko sąnaudomis pajusti mugės esmę.
Tenesupyksta tie, kurie, nors čia ir nebus paminėti, bet yra tikri, kad jų knygos ir renginiai mugėje yra svarbiausi – vieninteliai ir nepakartojami. Taip ir yra. Niekas tuo neabejoja.
Nepraleiskite pačios mugės
Vilniaus knygų mugė per 14 metų tapo reiškiniu. Ją galima dievinti arba niekinti, bet ignoruoti – sunku. Kaip tik ši šalyje didžiausia knygų šventė nebuvo vadinama – ir turgumi, ir atlaidais, ir išparduotuve, ir manija, ir kultūringa pramoga. Retas išsilavinęs žmogus pripažįsta, kad jam mugės kakofonija patinka, bet dar retesnis atsispiria jos vilionėms.
Šiaip ar taip, bent kartą gyvenime Vilniaus knygų mugės atmosferą reikia patirti. Balaganiškumu ji skiriasi tiek nuo kitų mūsų literatūros renginių, tiek nuo užsienyje vykstančių knygų mugių.
Rekomendacija. Tie, kurie mugės (ne)malonumą patyrė ankstesniais metais, patys nuspręs, ar verta jį kartoti. O tiems, kurie juo susigundys pirmąsyk, pasakysiu, kad tai šalyje vienintelis mokamas literatūros ir knygų festivalis, kuris vyks vasario 21–24 d. „Litexpo” parodų rūmuose. Tad teks pirkti bilietą – geriausia jį įsigyti iš anksto, kad nereikėtų šalti eilėje.
Atkreipkite dėmesį į istoriją
Vilniaus knygų mugė šiemet skirta paauglių literatūrai. Neišsigąskite, nes rengėjai, suformulavę tokią temą, regis, patys išsigando. Paauglių literatūrai (kas tai?) skirtų diskusijų ir susitikimų, aišku, bus, bet jie nevyraus. Formalumas, ir tiek.
Atidžiau tyrinėjant mugės renginių programą matyti, kad didžioji jų dalis skirta mokslinio pobūdžio leidiniams ir fakto literatūrai – šalies istorijai, teatro ir dailės asmenybių biografijoms.
Priežasčių yra bent trys. Knygų pirkėjų slinktis tokių leidinių link – gana ryški, nes juose savaime glūdi didesnės vertybės iliuzija. Gaila, bet daugelis mūsų jau nebenori tiesiog džiaugtis geru grožiniu tekstu, kuris, skirtingai nei esą rimto pobūdžio veikalas, neduoda bent kiek apčiuopiamos naudos.
Be to, tokiems leidiniams paprasčiau gauti valstybės finansavimą. Galiausiai jie tarsi savaime mesteli temą, kuri renginyje gali virsti diskusija.
Tad aplankyti bent vieną renginį, skirtą istorijai, būtina, jei rūpi apčiuopti visumos dalį. Juolab pasirinkimas didžiulis. Mugėje bus pristatomos praeičiai skirtos knygos įvairiausiomis temomis – nuo šalies prekybos laivyno kūrimosi iki aktorės Eugenijos Pleškytės biografijos.
Rekomendacija. „Minties” išleistos knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?” pristatymas penktadienį 13 val. Jame turėtų dalyvauti įdomiai kalbantys istorikai Alfredas Bumblauskas, Alvydas Nikžentaitis, Aurimas Švedas.
Nepamirškite savų rašytojų
Mugėje pilna pagundų, bet būna liūdna, kai jų nuvilioti lankytojai neužsuka į lietuvių autorių knygų pristatymus. Juk tai savi marškiniai, kurie turėtų labiausiai tikti prie kūno. O savus galima paversti dar savesniais iš didžiulės pasiūlos pasirinkus sau artimiausius.
Jei rūpi, kokia literatūra bus rašoma ateityje, vertėtų užsukti į LRS leidyklos leidžiamos „Pirmosios knygos” serijos prozos autorių vakarą šeštadienį 20 val. Jei patinka dramaturgija, tiesiog būtina eiti į susitikimą su pjesės „Išvarymas” autoriumi Mariumi Ivaškevičiumi (vasario 23 d. 15 val.).
Mėgstate geras emocijas spinduliuojančią prozą? Apsilankykite susitikime su romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” autoriumi Donaldu Kajoku (22 d. 17 val.). Patinka tamsiosios žmogaus pusės atvertys? Šeštadienį 17 val. jūsų lauks Sigitas Parulskis su romanu „Tamsa ir partneriai”.
Rekomendacija. „Baltų lankų” išleisto Undinės Radzevičiūtės romano „Žuvys ir drakonai” sutiktuvės vasario 22 d. 20 val. Tai įtaigus kūrinys, greičiausiai tapsiantis šių metų literatūros įvykiu. Be to, U.Radzevičiūtė – viešumo privengianti autorė, kurią retai išgirsi kalbančią.
Neignoruokite svečių
Šalies leidyklos, padedamos visokių užsienio atstovybių, iš kailio neriasi, kad į mugę pasikviestų rašytojų iš užsienio. Dauguma jų ne vienam lankytojui būna nei regėti, nei girdėti, nei skaityti. Vis dėlto tai ne bėda, o pažinties galimybė.
Šiemet mugėje viešės per 20 plunksnos meistrų iš svečių šalių. Ir garsių, ir nelabai. Ir gerų, ir nelabai. Į susitikimus su visais nueiti neįmanoma. Ir nereikia.
Kam klausytis vokietės Sabine Ebert (23 d. 16 val.), jei nemėgsti istorinių romanų? Arba kam domėtis populiariąja kinų kilmės amerikiečių rašytoja Tess Gerritsen (23 d. 18 val.), jei trilerius laikai menkaverte literatūra?
Aišku, gali būti smalsu iš pirmų lūpų išgirsti, kodėl britų leidėjas Barry Cunninghamas patikėjo galima J .K. Rowling Hario Poterio ir pasaulyje populiarios fantastinių knygų serijos „Tuneliai” autoriaus Rodericko Gordono sėkme (23 d. 12 val.)? Arba „Žalgirio” trenerio Joano Plazos paklausti, kaip jis randa laiko rašyti romanus (23 d. 10 val.)? Bet čia jau jūsų pasirinkimas.
Rekomendacija. Susitikimas su „Tyto albos” išleistų romanų „Kalifo rūmai”, „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” ir „Timbuktu” autoriumi Tahiru Shahu (23 d. 13 val.). Gal jo knygos – ir ne laiko rūdims atsparūs šedevrai, bet paveikios. O ir pats T. Shahas – įdomios biografijos žmogus, teigiantis, kad literatūra būtų niekas be istorijų. Kaip, beje, ir gyvenimas.
Paoškite iki valios
Nepamirškite, kad į Knygų mugę einate ne pasisemti išminties, ne išgirsti požiūrį į gyvenimą keičiančių įžvalgų, ne pagilinti žinių (tam renginiuose paprastai neužtenka nei laiko, nei nuotaikos, nei tylos), o linksmintis, pramogauti, gerai leisti laiko.
Tad ir linksminkitės. Provokuokite renginių dalyvius, uždavinėkite jiems klausimus, kad ir kvailiausius. Fotografuokitės su sutiktais rašytojais, kalbinkite juos, prašykite autografų. Derėkitės dėl kiekvienos knygos kainos. Leidėjams ašarodami liekite nuoskaudas dėl per brangių leidinių, dėl elektroninių knygų trūkumo – gal ką nors gausite nemokamai.
Nueikite į kokį nors filmą – jie irgi bus rodomi „Litexpo” parodų rūmuose. Galiausiai apsilankykite grupių „Biplan” (23 d. 20 val.), „Kontrabanda” (22 d. 18 val.), Alinos Orlovos (22 d. 19 val.) koncertuose. Jei jau pirkote bilietą, paoškite kaip reikiant.
Rekomendacija. Po didelių linksmybių būtinas poilsis. Ilsėdamiesi ne tik prisiminkite, ką gero patyrėte mugėje, ne tik pavartykite įsigytas knygas, bet ir pasvarstykite, ar nevertėtų knygomis domėtis daugiau nei kartą per metus?
Mugė – klesti, leidyba – merdi
– Kodėl šiųmetė Vilniaus knygų mugė atsigręžė į paauglius? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo vienos Vilniaus knygų mugės rengėjų, leidyklos „Tyto alba” vadovės Lolitos Varanavičienės.
– Paaugliai kelia daugiausia nerimo. Norime, kad jie pamėgtų skaityti, bet psichologai teigia, kad ši amžiaus grupė neklauso jokių patarimų. Paaugliai mėgsta patys spręsti, kas jiems įdomu. Todėl mes jiems šioje mugėje kuriame sąlygas patiems suvokti, kokios knygos juos domina.
– Mugė žmonių dėmesį į knygas atkreipia tik keturias dienas per metus, o jai pasibaigus mažai kas užsuka į knygynus. Sutinkate?
– Tai mums kelia daugiausia nerimo. Keturias dienas žmonės perka knygas, o mugei pasibaigus – visiškas štilis. Knygų mugė – didžiulė kultūros šventė, bet kasdienybė bauginanti. Nesiliauja kristi knygų tiražai, o kuo jie mažesni, tuo aukštesnė savikaina. Atsiduriame tarsi užburtame rate. Be to, pastaruoju metu maždaug 20 proc. kasmet sumažėja knygų leidimų skaičius.
Lietuvoje mažėja gyventojų. Šiuo požiūriu leidėjai nieko negali padaryti. Tačiau retėja ir knygas skaitančių žmonių sluoksnis. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuvoje prastėja skaitymo gebėjimai. Pusė suaugusių žmonių iš viso neskaito knygų. Dar blogesni vaikų skaitymo įgūdžių rodikliai. Suaugusieji daugiausia laiko praleidžia prie televizoriaus, o jų atžalos – prie kompiuterio. Moksleiviai neskaito net privalomosios literatūros.
Būtinos skaitymą skatinančios programos. Bet vien leidėjų pastangomis neįmanoma finansuoti ne vienkartinių akcijų, o nuolatinių programų. Čia ir slypi esminė problema – reikia valstybinės lietuvių literatūros puoselėjimo politikos, o kaip jos galime tikėtis, kai Lietuvoje iš viso nėra jokios kultūros politikos?
Prisiminkime, kaip po Seimo rinkimų valdžią gavusios partijos Kultūros ministerija svaidėsi net ne kaip karšta bulve, o kaip niekam nereikalingu balastu. Net naujasis kultūros ministras Šarūnas Birutis neseniai pareiškė, kad premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas Vyriausybės programą, kultūros tarp prioritetinių sričių nenurodė.
– Tačiau girdėti ir balsų, kad išleidžiama pernelyg daug vidutinio lygio ar net menkaverčių knygų. Gal dėl smunkančio susidomėjimo skaitymu iš dalies kalti ir leidėjai?
– Manau, šiandienos knygų rinka gali įtikti ir intelektualiam skaitytojui, ir skaitymą pramoga laikančiam žmogui. Ko jau ko, bet vienodų, visiems privalomų kriterijų, ką reikia skaityti, negali būti.
Žinoma, galima pageidauti daugiau intelektualios literatūros. Jos ir leistume daugiau, jeigu būtų paklausa. Tačiau leidėjai nėra remiami valstybės ir priversti galvoti, kad jų veikla nebūtų nuostolinga.
Kalbėjosi Valdas Bartasevičius
