Berlyno kino festivalyje dalyvavau vienuoliktą kartą ir nustebau matydamas tiek daug filmų iš Rytų ir Centrinės Europos.
Tai buvo patys efektyviausi metai šį regioną kuruojančiam ekspertui ir buvusiam „Kino pavasario“ žiuri komisijos nariui Nikolajui Nikitinui. Jo atrinkti ir deleguoti į pagrindinį konkursą filmai atrodė žymiai geriau, ryškiau ir stipriau už vokiškus, prancūziškus ir amerikietiškus kūrinius.
Nieko keista, kad būtent Rytų ir Centrinės Europos filmai dominavo per apdovanojimų ceremoniją.
Vaidmenų nesinori prisiminti
Kaip visuomet „Berlinale“ konkurse pasitaikė daug nebūtinų, prastų, ginčytinų ir laiką tiesiog gaišinančių filmų, kurie festivalio direktoriui Dieteriui Kosslickui buvo reikalingi tik tam, kad raudonuoju kilimu nužingsniuotų žvaigždėti aktoriai ir puošnios aktorės.
Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Shia LaBeoufo, Matto Damono, Ninos Hoss vaidmenų dabar net nesinori prisiminti.
Vienintelė Juliette Binoche išlaikė aukščiausio meistriškumo kartelę, įkūnijusi psichiatrijos ligoninėje izoliuotą ir broliui laiškus rašančią skulptorę Camille Claudel.
Atmetant nereikalinguosius realių pretendentų į apdovanojimus sąrašas sutrumpėjo iki 3 kandidatų. Tad nuspėti Auksinio lokio likimą nebuvo sudėtinga.
Neprisimenu, kada „Berlinale“ turėjo bent menkiausią intrigą. Taip buvo ir šiemet.
Motinos ir sūnaus drama
Svarbiausią Berlyno lokį prisijaukinusi rumuniška drama „Vaiko poza“ (Child’s Pose) yra profesionaliai surežisuota, tikroviškai nufilmuota (kamera — nematomo žiūrovo vietoje) ir stulbinamai suvaidinta. Pagrindinę aktorę Luminitą Gheorghiu galėjome įsiminti iš visų dažniausiai minimų Rumunijos naujosios bangos filmų.
Tačiau režisieriaus Calino Peterio Netzero ir scenaristo Razvano Radulescu sugalvotame dramatiškų ir liūdnų emocijų kūrinyje neradau nieko, ko nebūčiau matęs ankstesniuose rumuniškuose filmuose.
Valdinga ir įtakingų ryšių turinti moteris nekenčia savo sūnaus ir nuolat žemina jį įžeidimais. Tačiau motina bando išgelbėti jį nuo kalėjimo įvykus avarijai, kai po automobilio ratais žūsta neleistinoje vietoje per greitkelį pasileidęs paauglys iš neturtingos šeimos.
Filme esminiame kelių minučių epizode šmėkšteli netgi daug kur matytas aktorius Vladas Ivanovas („4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“). Tokie vaidmenys jau tapo jo vizitine kortele.
Kad ir kaip ten būtų, „Vaiko poza“ — vienas stipresnių konkursinės programos filmų, kuris palankiai susiklosčius aplinkybėms galės atstovauti Rumunijai „Oskaro“ nominacijoje.
Bilietai ištirpo akimirksniu
Dar neprasidėjus Berlyno kino festivalio seansams žinojau, kad geriausiai aktorei skiriamą Sidabrinį lokį tikrai vaišins medumi niekam nežinoma Paulina Garcia iš Čilės.
Režisieriaus Sebastiáno Lelio komišką dramą „Glorija“ pirmą kartą pamačiau 2012 m. San Sebastiano kino festivalio industrijos renginyje „Films in Progress“. Neišbaigta puikaus filmo versija visiškai įtikino aktorės pasirodymo galingumu.
Jau rugsėjo mėnesį buvo matyti, kad karjeros šansą gavusi P.Garcia kaups visus įmanomus apdovanojimus už 58 metų išsiskyrusios, nepasiduodančios vienišumui ir naujos meilės ieškančios moters vaidmenį, įprasmintą 1982 m. Lauros Branigan kultine daina „Glorija“.
Oficiali filmo premjera Berlyne dar kartą patvirtino šias prognozes. Po seanso skambėjo griausmingos ovacijos.
Apie „Gloriją“ kalbėjo visas Berlynas, o likę bilietai ištirpo akimirksniu. Profesionalūs vertintojai nuoširdžiam ir šiltam filmui parašė aukščiausius vertinimus, jo pardavėjai masiškai pasirašinėjo sutartis su platintojais.
P.Garcia ramiai atlaikė nuožmią konkurenciją (šiemet festivalyje „Berlinale“ susikaupė ypač daug filmų, kurių herojės — stiprios moterys).
Režisierius atsiėmė tris papildomus prizus (vienas iš jų — Ekumeninės žiuri). Tačiau apdovanojimų ceremonija „Glorijai“ baigėsi nusivylimu, nes S.Lelio kartu su prodiuseriu Juanu de Diosu Larrainu tikėjosi Auksinio lokio.
Bosnijos čigono triumfas
„Berlinale“ pratęsė tradiciją apdovanoti bent vieną neprofesionalų aktorių. Prieš metus Sidabrinį lokį gavo dramoje „Karo ragana“ pasirodžiusi afrikietė Rachel Mwanza.
O šiemet reikšmingą prizą atsiėmė Bosnijos čigonas Nazifas Mujičius, kuris tikriausiai pirmą kartą gyvenime pasipuošė prabangiu kostiumu ir daugiau niekuomet nevaidins kine.
Akivaizdu, kad Sidabrinis lokys skirtas iš reikalo, siekiant atkreipti dėmesį į opias čigonų problemas.
Gudrus režisierius ir „Oskaro“ premijos laureatas Danisas Tanovičius („Niekieno žemė“) apdairiai kūrė vos 17 tūkst. eurų kainavusį filmą „Epizodas iš metalo rinkėjo gyvenimo“ (An Episode in the Life of an Iron Picker) specialiai apdovanojimams.
Jį supykdęs ir šokiravęs tikras įvykis nepalieka abejingų ir ragina gailėtis likimo nuskriaustųjų, nes vaidmenis atlieka neteisybę bei abejingumą patyrusių neturtingų žmonių šeima.
Gydytojai atsisakė atlikti gyvybiškai svarbią operaciją skurdžiai gyvenančiai ir draudimo neturinčiai moteriai, o jos sutuoktinis neturėjo vilčių surinkti ligoninės reikalaujamų pinigų ir bandė kovoti su medikų abejingumu.
Lėmė politiniai motyvai
Kai atidarymo ceremonijoje visi domėjosi namų arešto sąlygomis gyvenančiu Irano režisieriumi Jafaru Panahi, neliko net menkiausių abejonių, kad slapta sukurtas ir neatskleistais keliais į Berlyną atvežtas naujausias jo filmas „Nuleista uždanga“ bus pagerbtas privalomu prizu.
Irano valdžia uždraudė J.Panahi 20 metų rašyti scenarijus, režisuoti ir platinti filmus, o jis jau antrą kartą per pastaruosius porą metų rizikuoja ir nepaiso draudimų.
Žiuri komisijai užteko supratingumo ir savigarbos neatiduoti Auksinio lokio nepavykusiam, tuščiam, eksperimentiniam ir neišpildytų idėjų jovalą primenančiam filmui, kuriuo režisierius įkūnijo save.
Absurdiška, kad improvizuota drama be jokio scenarijaus vien dėl politinių motyvų atsiėmė Sidabrinį lokį už geriausią scenarijų.
Žiūrovus įkalbėjo ploti
Ambicingąją trilogiją užbaigęs austras Ulrichas Seidlis (jis išleido po filmą Kanuose, Venecijoje ir Berlyne) šį kartą namo išvyko tuščiomis.
Mažai tikėtina, kad bent vienas žiuri narys matė provokacijų kupino „Rojaus“ dvi pirmas dalis, tad negalėjo deramai įvertinti viso trilogijos konteksto ir sąsajų.
Įsitikinau, kad kartais įdomiau stebėti filmus su bilietus nusipirkusiais eiliniais žiūrovais.
U.Seidlis surengė nuostabią provokaciją publikai ir jo sumanymas idealiai suveikė. Įpusėjus dramos „Rojus: viltis“ (Paradise: Faith) apie beviltišką 13-metės paauglės meilę bent tris kartus vyresniam gydytojui pabaigos titrams (tokiu metu didžioji dalis profesionalių vertintojų ir kritikų spėja išeiti iš salės) režisierius paleido paprastą, net banalią dainelę: „If you happy and you know it, clap your hands“ (Jeigu esate laimingi, tai suplokite rankomis).
Daugiau nei 1000 žiūrovų liko sėdėti savo vietose ir džiaugsmingai vykdė nurodymus. Ta pati frazė užstrigusios plokštelės principu sukosi bent 20 kartų ir kiekvieną sykį nuaidėdavo vis garsesni plojimai.
Interaktyvus filmo finalas savotiškai pabrėžė, kad viltis būti laimingam vis dėlto egzistuoja.
Lietuviškas akcentas
Mūsų filmų oficialioje programoje nebuvo, nors Berlynas dažnai mėgsta prisiminti lietuviškus kūrinius (Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“, Romo Zabarausko „Pornomelodrama“).
Tačiau programoje „Generation“ debiutavusios rumunų režisierės Evos Pervoloviči dramoje „Marusia“ svarbų vaidmenį sukūrė Paryžiuje filmavęsis lietuvių režisierius Šarūnas Bartas.
Išradingi spąstai
Jeigu bent vienas lietuvių režisierius būtų sugalvojęs įvilioti veikėjus į spąstus lokiams, tai greičiausiai lengvai būtų patekęs į Berlyno konkursą.
Šiųmečio festivalio prekių ženklu ir įsimintiniausiu įrankiu netikėtai tapo lokiams skirti spąstai, į kuriuos įsigudrindavo įkišti kojas pavojaus nesitikintys žmonės.
„Berlinale“ sumanytojo Alfredo Bauerio prizu apdovanotame išradingiausiame festivalio filme „Vik ir Flo pamatė lokį“ (Vic + Flo Saw a Bear) dvi lesbietės susitinka po praleistų metų kalėjime, bet užsitraukia kerštingos, brutalios ir negailestingos tetulės nemalonę.
