Iki šiol kūrusi madą, pristačiusi savo kolekcijas šešiose „Mados infekcijose”, dabar D. Gudačiauskaitė stebi būsimo spektaklio repeticijas ir derina savo idėjas su režisieriumi.
Aprengti D. Gudačiauskaitės kostiumais vasario 28 d. į Nacionalinio dramos teatro sceną įeis „Lilijomo” personažai.
– Kiek jums pažįstamas darbas teatre? – paklausiau dailininkės.
– Maždaug prieš dešimt metų į teatrą mane atvedė dizainerė Jolanta Rimkutė. Oskaro Koršunovo teatrui reikėjo režisieriaus asistentės ir rekvizitininkės. Tada mokiausi Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje menų mokykloje. Dirbau ir su Mariaus Ivaškevičiaus drama „Malyš”, O.Koršunovo režisuota Sarah Kane pjese „Geismas”. Dalyvavau O. Koršunovui statant Sofoklio „Oidipą karalių”.
Turėjau tarpininkauti aktoriams ir režisieriui, rūpintis, kad viskas vyktų laiku ir sklandžiai. Man svarbiausia buvo, kad esu teatre, galiu stebėti žmones ir kūrybinius procesus. Didelė laimė matyti, kaip atsiranda spektaklis. Tačiau po poros metų teko palikti teatrą – tapo sunku darbą derinti su studijomis Vilniaus dailės akademijoje.
– Po studijų keleriems metams išvažiavote į Londoną. Ką ten veikėte?
– Londone dirbau prestižinėje mados parduotuvėje prekių apipavidalinimo specialiste. Nebuvau nutraukusi ir ryšių su Lietuva. Kūriau drabužių kolekcijas, dalyvaudavau „Mados infekcijoje”. Be to, Londone buvau pradėjusi studijuoti mados magistrantūrą Šv.Martyno meno ir dizaino koledže.
Tačiau pajutau gyvenimo laikinumą ir nutariau grįžti namo. Nemačiau prasmės blaškytis. Kol nerandi namų savo viduje, jų niekur pasaulyje nesurasi.
Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoju tekstilės magistrantūroje.
– Kaip jaučiatės priklausydama patyrusių teatro kūrėjų komandai, kurie irgi pirmąkart dirba drauge?
– Visada norėjau sugrįžti į teatrą. Tam tikri žmonės manyje pasėjo tą meilę. Prieš keletą metų kalbėjomės apie tai su šviesaus atminimo scenografe Jūrate Paulėkaite. Anuomet sakiau, kad nesu teatrui pakankamai subrendusi, ir bendradarbiavimą atidėjome. Bet ligi šiol jaučiu ryšį su ja, begalinį dėkingumą Jūratei kaip ypatingai kūrėjai.
Nesu išlepinta gauti, ko tik užsigeidžiu, todėl nedrįsčiau sakyti, kad be teatro savęs neįsivaizduoju, kaip ir be drabužių kūrimo, kolekcijų pristatymų, įvertinimo. Kol turiu tikėjimą, matau prasmę. Kuo mažiau galvoji apie save, tuo esi laimingesnis.
„Lilijomo” režisierius Laszlo Bagossy peržiūrėjęs mano eskizus pasakė: „Turi pamiršti dizainerės ambicijas.” Pradinės mano idėjos ir tai, kaip dabar artėjame prie personažų aprangos, iš esmės skiriasi.
Gintaro Makarevičiaus scenografija konceptuali. Stebuklas, kaip menininkas XX a. pradžios karuselę perkelia į gamybinę patalpą, kurioje verda visas veiksmas, gyvenimas, mainosi pasauliai. Ta erdvė man atrodo tikra, nebutaforiška, nenusaldinta, tad ir drabužiuose pagražinimų ar butaforijos nebus.
Nemažai idėjų, apmąstymų ir pasiūlymų girdžiu iš kompozitoriaus Gintaro Sodeikos. Aktoriai daug prisideda – galvojame, tariamės, dirbame kartu.
– Ar pati Ferenco Molnaro pjesė, parašyta XX a. pirmojoje pusėje, jums artima?
– Tai pjesė apie meilę, o gal apie jos stygių, apie paprastų žmonių pilkšvą gyvenimą. Bet autorius į visa tai žiūri ne iš aukšto, apie graudžius ir beviltiškus dalykus pasakoja šmaikščiai.
Šis kūrinys man primena, kad net į pilkus, nesupratingus ar kvailus žmones reikia žiūrėti meilės ir gailestingumo akimis, nuolat mokytis mylėti ir atleisti.
Juoko ir tragizmo karuselė
„Lilijomo” autorius F. Molnaras (1878–1952) – garsus rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas, kilęs iš Vengrijos, nuo 1938 m. gyvenęs JAV.
1908–1940 m. vien Brodvėjuje buvo pastatyta šešiolika F.Molnaro pjesių. Jos buvo populiarios ir Budapešto, Vienos, Londono, Paryžiaus teatruose.
„Lilijomas” – viena populiariausių F. Molnaro pjesių. Pagal jos siužetą sukurti keli kino filmai, miuziklas „Karuselė” (1945 m.), baletas (2011 m.).
„Lilijome” susipina realybė ir fantazija, juokas ir tragizmas, o riba tarp gėrio ir blogio labai trapi. Spektaklio veiksmas vyksta tikrovėje ir skaistykloje.
L.Bagossy (g. 1967 m.) – vienas garsiausių Vengrijos režisierių, pastatęs arti 30 spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte.
L.Bagossy taip pat rašo pjeses ir pats jas režisuoja. 2011 m. jis pelnė vengrų kritikų Geriausio režisieriaus apdovanojimą.
