"Išėjimas iš teatro visiems visada yra be galo skausmingas. Kitos profesijos žmonės gali veikti ką nors kita, o aktorius – negali. Jam lieka pojūtis, kad nebeliko gyvenimo, ir viskas. Ir dėl to yra labai sunku.
Porą metų aš išvis negalėjau į teatrą eiti. Ir dabar neinu. Gal kad mano išėjimas buvo kitoks. Manęs paprašė išeiti. Aš pasakiau: „Gerai“. Niekada gyvenime nesakiau: „Blogai“. Ir išėjau. Ir tas išėjimas man buvo sunkus.
Mano paskutinis spektaklis – „Vyšnių sodas”, kuriame vaidinau Šarlotę. Po spektaklio visi susirinko į kavinukę, pasėdėjau kamputyje ir išėjau – be jokių palydėtuvių, be jokių „ačiū“, be gėlytės, be nieko. Ir viskas iš karto nutrūko. O kaip galėjo būti kitaip? Aš nebegalėjau eiti į teatrą: jeigu tik tiek tereikalingas žmogus, tai kam eiti? Ir nebeinu.
Bet tai yra mano asmeninė problema. Teatrui nuo to nei šiltai nei šalta. Nuosėdos liko. Kaip tik tą dieną buvo mano gimtadienis. Gera dovanėlė... Bet mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus. Tik dabartinis teatras labai pasikeitęs. To, kas dabar darosi, nenoriu matyti. Skaudu ir dėl aktorių, ir dėl lankstymosi. Visa tai man nepriimtina.
O savo gyvenimą, savo teatrą aš išsėmiau. Ko dar senatvėje norėti, kodėl mane turėtų gerbti? Prisimena mane eiliniai žmonės, su teatru nieko bendro neturintys paprasti žiūrovai
Buvo labai įdomu dirbti su Jonu Jurašu, kurį labai mėgau. Dabar jis nebe tas. Tai buvo vaikinas, kuris degė, – akys, širdis, viskas... Jis pas mus statė savo pirmąjį spektaklį „Varšuvos melodijos“. Jis mane pasikvietė. Pjesė dviem. Paklausė, ką norėčiau imti į partnerius. Aš pasiūliau Arną Roseną. Kadangi teks dirbti dviese, jutau, kad jis niekada nesutriks: aš pakeičiu intonaciją, keičiu potekstę, jis į ją tiksliai atsako.
O J. Jurašas: „Suprantu, bet jis juk nedidukas, gal Vytautą Tomkų?” Na tai kas, mes lygūs, o V. Tomkus mano dūšiai svetimas. Kaip ir Regimantas Adomaitis. Jį labai gerbiu, mes vaidinome „Fudzijamoje“...
Lietuviai – tarp Konstantino Stanislavskio ir Vakarų. Ir tas „tarp“ turbūt yra įdomiausias. Nes mes išmanome rusų stilių, bet mums jis svetimas, negalime taip deklamuoti kaip jie, o juk tai irgi K. Stanislavskis. Jie tuo užaugę. Mes irgi jį priėmę, bet lietuviškai, transformuojame savaip, bet visiškai kitaip nei Vakaruose. Ir tikrai Lietuvoje teatro menas yra labai aukšto lygio.
Jei yra diktatas, aš paklusiu tam diktatui, bet nebus malonumo nei man, nei režisieriui, nei kritikui, nei žiūrovui. Rimas Tuminas turi tokią gerą savybę – ne slopinti aktorių, o jam duoti. Bet jis turi ir tokio neapibrėžtumo: jis šneka, šneka, pamažėle, labai ilgai ir tyliai, kol tau galvoje pradeda zirzti, ir kai išeini į sceną, nežinai, ką daryti. Reikia įsitempus jo klausyti ir suvokti, ko jis nori.
Gal ir galima teigti, kad vaidinti išmokyti negalima, galima tik patobulinti tai, ką turi. O režisieriaus vaidmuo yra didžiulis darant pirmą postūmį! Daro didžiulę klaidą tie režisieriai, kurie nori, kad artistas pakartotų tai, ką jis liepia.
Susitikimas su Romualdu Juknevičiumi buvo ir liko nuostabiausias ir brangiausias. Išliko pojūtis, kad jo spektakliuose junti žmogų. Tai buvo aukšto lygio partneriavimas. O „gitisiečiai“ Kaune jo nepriėmė.
Būdavo be galo sunkus darbas prie stalo. Kiekvieną situaciją po gabaliuką išsinagrinėdavome. Ir taip, kad jis ne primeta, o vis klausia: „Kaip pati manai?“ Ir tu raitaisi kaip sliekas ant kabliuko, o jis vėl klausia... O paskui scenoje jis jau suveda, ateina ir jau žino. Namie, kaip pasakodavo Ona Knapkytė, jis planais subraižydavo mizanscenas.
Dar nuostabi R. Juknevičiaus savybė ta, kad jam nebuvo mylimų ar nemylimų aktorių. Jam tokio reikia, jis tokį ima ir dirba su visais nuoširdžiai. Tu gali su juo naktį gerti, bet pabandyk neateiti į repeticiją. Jis ateina su kaklaraiščiu, batai nublizginti, viskas – dirbam. Tokių režisierių maža.
Į spektaklio „Varšuvos melodija“ premjerą atvažiavo pats pjesės autorius Leonidas Zorinas. Mus visus pakvietė susitikti – spektaklio režisierių J. Jurašą, teatro vyriausiąjį režisierių Henriką Vancevičių ir mus – du personažus. L. Zorinas buvo nepaprastai sužavėtas, jis pasakė: „Jūs suvaidinote daugiau, nei aš parašiau, atvėrėte kitokius horizontus, aš kitaip rašiau.“ O H. Vancevičius į tai: „Mano spektakliuose tu tokių vaidmenų nevaidinsi.“ Ir nevaidinau. Dešimtmetį brandžiausių metų jo spektakliuose nevaidinau.
Kiekvienas vaidmuo savaip brangus, visi savaip dūšioj atliepia. Nieko negalėčiau pakeisti. Dabar aš jau nebe ta: tiems vaidmenims reikėjo „anos“ mano mąstysenos, o ne dabartinės. Ir tai teisinga."
* * *
I. Garasimavičiūtė – garsi Lietuvos teatro ir kino aktorė (g. 1928 m. vasario 25 d. Kaune). 1949 m. baigė Kauno dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1954 metais vaidino Kauno dramos teatre, 1954–1991 – Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. 1991–1993 - paskutiniais teatro karjeros metais vaidino Vilniaus mažajame teatre. Ryškaus charakterio, išraiškingos plastikos artistė sukūrė puikių vaidmenų R. Juknevičiaus, Vytauto Čibiro, J. Jurašo, R. Tumino ir kitų režisierių spektakliuose, filmuose.
Savo tikruoju mokytoju vadinto R. Juknevičiaus spektakliuose I. Garasimavičiūtė suvaidino Betsę (Levo Tolstojaus „Švietimo vaisiai“, 1955), Čigolelą (Eduardo De Filippo „Melo ilgos kojos“, 1958), Kerolą (Tennessee Williamso „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, 1962).
Į lietuvių teatro istoriją įrašytos jos sukurtos herojės Klera (Friedricho Dürenmatto „Damos vizitas“, rež. V. Čibiras, 1966), Helia (L. Zorino „Varšuvos melodija“, rež. J. Jurašas, 1967), Aldonsa Dulsinėja (Dale‘o Wassermano, Joe Dariono ir Mitcho Leigh miuziklas „Žmogus iš La Mančos“, rež. Algirdas Lapėnas, 1970), Žana Korabliova (Aleksandro Galino „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų (Žana)“, rež. R. Tuminas, 1986), Šarlota (Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, rež. R. Tuminas, 1990).
