Atrodo, nepriklausomi tapę lietuviai šio to tikrai išmoko. Lankytis. Svečiose šalyse dažniau nei pas kaimyną. „Akropolyje” dažniau nei bažnyčioje. Feisbuke dažniau nei pasimatyme. „Litexpo” parodų rūmuose dažniau nei knygyne.
Moterų mažiau nei knygų
„Čia ir nakvojai?” – praėjusį penktadienį klausiu ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje matyto veido. „Taip, po laiptais”, – sako rimtu veidu. „Aš tai knyga užsiklojęs”, – atsakau. Kikename.
Tada jis man ima pasakoti pastebėjęs, kad mugėje jo žvilgsnis į dailius merginų ir moterų veidus krypsta dažniau nei į knygas. „Gal senstu ir imu jausti, kad artėja laikas, kai gyvenime liks tik knygos? Na, dar gal išmintis”, – svarsto.
„Tiesiog čia moterų mažiau nei knygų, – raminu. – Natūralu, kad akys krypsta į tai, ką dar tikisi aprėpti.” „Visų moterų, deja, irgi neperskaitysi”, – numoja ranka ir neria į moterų jūrą, kurioje plūduriuoja vienas kitas vyriško veido laivas.
Genialių minčių likimas
Neriu ir aš. Tai, kas troleibuse erzintų, čia visai malonu. Svarstau, kaip nuo tos trinties neužsidega knygos? „Popierius nedega!” – kažką bando cituoti jovalu virtusi atmintis.
Toks tas genialių minčių likimas. Michailas Bulgakovas, paleisdamas į pasaulį metaforą apie nedegančius rankraščius, tikrai nemanė, kad ilgainiui atsiras ir daugiau nedegančių dalykų.
Štai renginyje, skirtame Josifui Brodskiui, išgirdau, kad nedega net tos magnetinės juostelės, į kurias kone priešistoriniais laikais radijas įrašinėdavo balsą. Reikės pabandyti.
Savęs labai talentingu niekada nelaikiau. Kur ten man iki M. Bulgakovo ar J. Brodskio. Iki šio savaitgalio net iki Gintaro Grajausko buvo toli. Bet štai priešais išdygsta moteriškė, iškėlusi šio poeto „Eilėraščius savo kailiu”. „Aš jus pažinau! Pasirašykite!” – netveria džiaugsmu.
Išsyk atsimenu istoriją, kaip vienas žmogus ankstų rytą sulaukė nepažįstamojo, labai pagiringo, skambučio. „Man labai bloga”, – sudejavo ne tuo numeriu paskambinęs vyriškis. „Imk taksi ir varyk pas mane!” „Kad pinigų neturiu.” „Nieko, sumokėsiu”, – naująjį pažįstamą išsiuntė į nežinią tasai niekšas.
Kadangi nesu niekšas, nors, be abejo, yra ir taip manančių, savo naująją gerbėją nuliūdinu pasakydamas, kad G. Grajauskas šiuo metu didžiojoje salėje brązgina gitara – pristato savo pasakas apie Tanksalotą ir Kaindlį.
Nežinau, ar atsidėkodama, kad nesutikau pabūti G. Grajausku, ar dėl visai kitų priežasčių ta moteriškė kitą dieną vėl išdygsta prieš mane. Tik dabar rankoje laiko kitą knygą – mūsų su poetu Rimvydu Stankevičiumi kaži kada parašytą knygelę vaikams „Zuikio abėcėlė”.
Ir vėl ta nuginkluojanti šypsena: „Šįkart tikrai pataikiau.” Pasirašau, nors autografų medžiotoją galėjau nusiųsti pas G. Grajauską.
Kas mugėje vartoma?
Ar žinote, koks leidinys Vilniaus knygų mugėje buvo perkamiausias? Visi. Beveik be išimties. Prieinu prie vienos leidyklos stendo ir teiraujuosi, ką žmonės labiausiai perka? Man ima vardinti pavadinimus. Ir vardija tol, kol užsirašinėju. Kai pavargsta ranka, išgirstu: „Viską perka!”
Šį ritualą pakartojęs dar prie kelių leidyklų stendų pajuntu nušvitimą, kad mane paprasčiausiai mausto. Tikisi, kad ir laikraštyje išvardinsiu visus mugės leidinius. Nevardinsiu, nors tai būtų be galo informatyvus straipsnis.
Geriau paskelbsiu kitą laureatą – labiausiai vartomo leidinio. Tai „Versus aureus” prašmatniai išleistas Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius”. Aplink tik jam skirtą atskirą stendą nuolat būriavosi tiek daug vartytojų, kad smalsumo pagautas ir aš pavarčiau.
Įspūdis nepakartojamas, nors jis ir kartojamas kone kiekvienoje pasakoje: „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau.”
Tiesa, aš neužpildžiau loterijos bilieto, suteikiančio galimybę „Dingusį Vilnių” atidanginti į savo namų biblioteką nesumokėjus 150 litų – tiek ta knyga kainavo mugėje, o knygyne, gąsdino leidėjai, kainuos dar daugiau. Pamatęs jau užpildytų bilietų skaičių mintyse tiesiog apskaičiavau tikimybę laimėti. Šiuo atveju žodis „nedidelė” – tikrai ne tinkamiausias.
Gaila, kad leidykla „Žara” nesuteikė galimybės laimėti 139 litus kainuojančios Georgeso Ifraho „Universaliosios skaičių istorijos”. Būčiau spjovęs į bet kokias nieko gera nežadančias tikimybes. Skaičiams nuo mokyklos jaučiu nepaaiškinamą trauką.
Paklaidino programėlė
„Skaičiai”, – taip savo garsiąją knygą „Žodžiai” neabejotinai pavadintų Antano Sutkaus draugas Jeanas Paulis Sartre’as, jei ta knyga būtų ne apie jo vaikystės knygas, o apie Vilniaus knygų mugę.
Jos rengėjai taip didžiavosi skaičiais, kad net patys susipainiojo – vieni tikino, kad renginių bus per 300, kiti – kad 400. Kiek ten jų buvo iš tikrųjų, matyt, iki šiol niekas nežino.
„Kur einam – į Algio Mickūno ar Sauliaus Stomos renginį? Pas Stomą gali būti įdomu, bet greičiausiai nebus, o Mickūnas visada įdomus”, – savo merginos klausia vaikinas. „Aišku, pas Mickūną”, – nepalieka pasirinkimo mergina.
Kadangi mano nuomonė lygiai tokia pat, ir aš nusiiriu visai kitoje salėje esančio Forumo link. Tačiau čia nuobodžiai kalbasi du vyriškiai. Gaila, bet nepanašūs nei į S.Stomą, nei į A. Mickūną.
Pasirodo, suklaidino klaida rankoje laikomoje programėlėje. Gerai, jog tokios gramatinės programėles klaidos kaip žodyje „vystimas” lankytojų neklaidina, o tik liudija, kad mugės rengėjai geriau nerašytų Nacionalinio diktanto.
Patinka mažos kainos
Tiek to, kam nepasitaiko. Juolab kad mano netekties skausmą akimirksniu išsklaido geniali frazė: „Man patinka mažos kainos.” Po šiais pro šalį einančio paauglio ištartais žodžiais greičiausiai pasirašytų visi mugės lankytojai, išskyrus aukščiausius šalies pareigūnus, kuriems greičiausiai labiau patinka dovanos.
Jei būčiau Dalia Grybauskaitė, po mugės atidarymo tikrai būčiau užsukęs į leidyklą „Žara”. Pasidomėti, kaip laikosi mažesnės leidyklos, ir, žinoma, „Universaliosios skaičių istorijos” pavartyti. Na, bet gal prezidentei labiau reikėjo „Dingusio Vilniaus”?
Išsyk įtariu rengėjų ir leidėjų korupciją, nes matau, kad didžiajai daliai mugės lankytojų knygas tenka pirkti. Arba vogti. Tai lygiai taip pat negražu, bet kaip ir ne nuodėmė. Tie, kurie įperka „Dingusį Vilnių” ar „Skaičių istoriją”, aukštai iškėlę galvą praeina pro leidyklų senienas, pardavinėjamas po 5–10 litų. O kiti tik čia ir būriuojasi. Tokių – kur kas daugiau.
„Girdėjai, literatūros pasaulyje klesti korupcija”, – beveik ta pačia tema prabyla iš dailiosios lyties jūros staiga išniręs moterų skaitytojas. Aš, aišku, pratrūkstu isteriškai kvatotis, o jis karščiuodamasis ima sekti neįtikėtiną istoriją.
Pasirodo, viena literatūros tyrinėtoja mugėje pareiškė, kad šalyje kai kurios premijos literatams dalijamos neskaidriai – kartais komisijos nariai verčiami keisti savo nuomonę, kad nugalėtoju būtų paskelbtas kažkam tinkamas žmogus.
„Štai koks tas mūsų literatūros pasaulis – tiek įvairus ir nenuobodus, kad jau net ir korumpuotas”, – pagalvoju spausdamas greičio paminą, kuri išjudina automobilį, vežantį mane tolyn nuo nedegančių knygų, nuo skaitomų moterų, nuo intrigų ir korupcijos.
Knygų mugėje pagerbti laureatai
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausios knygos premijos laureatu paskelbtas poetas Gytis Norvilas, pernai išleidęs eilėraščių rinkinį „Išlydžių zonos” („Kitos knygos”).
Jurgos Ivanauskaitės premija įteikta poetui Gintarui Bleizgiui už eilėraščių knygą „Sodas” (LRS leidykla).
Knygos meno konkurso laureate tapo Ramunė Januševičiūtė už Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Andrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas” apipavidalinimą (parengė Dailininkų sąjungos leidykla ir spaustuvė „Balto”).
2012 metų knygos rinkimus laimėjo keturi rašytojai. Suaugusiųjų kategorijoje – Alvydas Šlepikas už romaną „Mano vardas – Marytė” (LRS leidykla), poezijos kategorijoje – Rimvydas Stankevičius už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete” (LRS leidykla), paauglių kategorijoje – Kristina Gudonytė už knygą „Ida iš šešėlių sodo” („Tyto alba”), vaikų kategorijoje – Kęstutis Kasparavičius už knygą „Sapnų katytė” („Nieko rimto”).
Patriotų premijas pelnė: vaikų knygos kategorijoje – Vilės Vėl (Vilijos Dailidienės) knyga „Kaip mes išgarsėjome” (leidykla „Metodika”), beletristikos kategorijoje – A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė”, mokslinės studijos kategorijoje – Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas už mokslinę studiją „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje” (leidykla „Mintis”).
