Vilniaus publika turi galimybę susitikti su T. Schillingu ir trečiadienį, vasario 27 d., 17 val. kino centre „Skalvija“, kur bus rodomas filmas „Oh Boy“. Svečią pristatys ir pokalbį moderuos žurnalistas ir prodiuseris Rytis Zemkauskas.
Debiutinėje režisieriaus Jano Ole Gersterio komedijoje „Oh Boy“ T. Schillingas suvaidino trisdešimtmetį Niko, kuris klajoja po Berlyną ir stebi gyvenimą. Būtent stebi, o ne dalyvauja jame.
„Oh Boy“ sulaukė didelio pasisekimo Vokietijoje ir kitose šalyse, kur T. Schillingas buvo nukeliavęs pristatyti šio filmo. Lietuvoje vokiečių aktorius lankosi antrą kartą – prisipažino mielai grįžęs į šalį, kurioje prieš porą metų filmavosi vaidindamas nacių armijos kareivį.
- Gal galėtumėte pakomentuoti filmo pavadinimą „Oh Boy“? - pasiteiravau T. Schillingo.
- Tai buvo darbinis pavadinimas, kurį mes taip dažnai kartojome, kad jis tapo tikruoju filmo pavadinimu. Posakiu „Oh Boy“ mes reiškėme ir susižavėjimą, ir nusivylimą, ir pašaipą. Tokia ir jo prasmė.
- Kuo, jūsų nuomone, filmas „Oh Boy“ patrauklus žiūrovams? Kokia jo sėkmės paslaptis?
- Kai mes, vokiečiai, einame žiūrėti filmo, paprastai labai daug iš jo tikimės. Ypač mums reikia, kad filmas papasakotų istoriją. Ir taip daug dėmesio kreipiame į istoriją, kad pats filmas, kino kūrinys kaip ir neberūpi.
Mano gero draugo J. O. Gersterio kurtas „Oh Boy“ turi lengvumo ir skelbia gražų gyvenimo jausmą. Jis nespalvotas, jis – apie Berlyną ir, atrodytų, būtent todėl jame turėtų skambėti elektroninė muzika. O jame skamba džiazas. Visa tai turbūt ir prisideda prie „Oh Boy“ sėkmės.
- Ar jums artimas Niko, kurį vaidinate?
- Mes visiškai skirtingi. Tai tiesiog priešingybė man. Niko neturi gyvenimo krypties, neturi orientyrų. Jis tarytum paralyžiuotas, Iš jo kažko laukia aplinka, laukia šeima, o jis neturi jokių konkrečių atsakymų.
O aš labai anksti atradau savo gyvenimo kelią. Galima sakyti, nuo 6-erių, nes tokio amžiaus mane mama nuvedė į vieno filmo atranką ir buvau pakviestas filmuotis. O vaidinti scenoje pradėjau nuo 12 metų, filmuojuosi nuo 14-os. Dabar jau esu įsitvirtinęs aktorius, gaunu daug kvietimų filmuotis. Taigi jaučiuosi orientuotas į konkretų tikslą.
Mane žavi mano herojaus Niko sugebėjimas stebėti. Jis stebi ir pateikia mūsų visuomenės portretą. Manau, kad šis stebėjimo talentas mus abu sieja.
- Koks buvo jūsų vaidmuo, kurį teko kurti prieš porą metų filmuojantis Lietuvoje?
- Tai buvo vokiečių filmas „Mūsų mamos, mūsų tėvai“. Pastaruoju metu tapo įprasta filmuose ir televizijoje diskutuoti apie Vokietijos istorijos tamsiąsias puses, kitaip tariant – apie II pasaulinį karą. Tai teisinga, reikia apie tai diskutuoti, tik pasitaiko, kad tų diskusijų tonas labai neigiamas. Jos galėtų būti analitiškos. Taip pat pradėta kurti nemažai filmų apie Vokietijos pasipriešinimo kovotojus. Vėlgi tie filmai galėtų būti nevienpusiški.
Filmas, kurį kūrėme Lietuvoje, pasakojo apie penkis žmones, kurie įtraukiami į karo veiksmus. Jie su Rytų frontu privalo žygiuoti į Rusiją. Tai filmas apie medicinos seseris, kareivius, karininkus. Jų elgesys moraliniu atžvilgiu dažnai yra diskutuotinas. Juk jie daro ir karo nusiklatimus. Manau, kad filmas „Mūsų mamos, mūsų tėvai“ yra svarbus indėlis į diskusijas apie Vokietijos istoriją. Atkūrėme ją be jokio gailesčio, be jokių pagražinimų, iš tiesų radikaliai, o tai Vokietijos kino istorijoje yra reta.
- Kodėl ir kur filmavote Lietuvoje?
- Lietuvos tikrovė teikė daug galimybių atkurti realijas, kokios karo metu buvo Ukrainoje, Rusijoje, netgi pačiame Berlyne. Darbo sąlygos buvo puikios. Filmavome Vilniuje, Užupyje ir tokioje apgriuvusioje vietoje netoli Užupio – ten buvo atkurta Kursko mūšio vieta.
Dar filmavome Vilniaus apylinkėse ir Kaune. Ukrainos kaimą „suvaidino“ Rumšiškės.
- Ar galėtumėte būsimiems Vokiečių kino dienų žiūrovams papasakoti, kaip jūsų akimis atrodo Vokietijos kinas, kas jame įdomaus?
- Vokietija kuria nemažai filmų, bet vis tiek atsilieka nuo tokių kino valstybių kaip Prancūzija ar JAV. Tačiau kasmet vokiečiai sukuria gerų filmų ir tarp jų pasitaiko pora trejetas tikrų perliukų. Tokių, kaip į Vokiečių kino dienas atvežtas fantastiškai geras filmas „Siena“.
Filmas „Oh Boy“, manau, bus siurprizas visiems žiūrovams. Jis jau sėkmingai rodytas Singapūre, Taline, Ciuriche, San Franciske, Buenos Airėse. Visuose pasaulio kampeliuose „Oh Boy“ labai gerai žiūrimas ir suprantamas. Jis skiriasi nuo kitų vokiškų filmų tuo, kad netipiškas, nelauktas. Vokiečiai, kiek susiduriu, įsivaizduojami kaip žmonės, neturintys humoro, pernelyg rimti. „Oh Boy“ sugriauna šitą stereotipą. Jis sąmojingai parodo įvairiausias gyvenimo situacijas. Tai universalu ir suprantama visur.
* * *
Kadangi Vokiško kino dienos ištisą mėnesį keliaus po septynis Lietuvos miestus, filmą „Oh Boy“ pamatys ir Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Neringos. Šiaulių, Marijampolės kino žiūrovai.
Vokiško kino dienose bus rodomi filmai ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Austrijos bei Šveicarijos. Jau septinti metai šį tarptautinį renginį organizuoja Goethe's institutas su Austrijos ir Šveicarijos ambasadomis.
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovus aplankys „Storulės“ („Dicke Mädchen“) – pastarųjų metų vokiško kino sensacija, namų sąlygomis susukta rekordiškai mažo biudžeto ir išskirtinai didelio efekto komedija. Susitikimai su režisieriumi Axeliu Ranischu ir prodiuseriu Dennisu Paulsu vyks per filmo seansą kino teatre „Pasaka“ vasario 28 d. 19 val. bei kino centre „Skalvija“ kovo 1 d. 19 val. 10 min.
Kovo 3 d., šeštadienį, A. Ranischas ir D. Paulsas dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose improvizacinio kino dirbtuvėse.
Austrų režisieriaus Michaelio Glawoggerio juosta „Sunaikink tėvą“ („Das Vaterspiel“) remiasi Lietuvoje gyvenusio žydo istorija.
Filmas „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub”) paremtas autentiškais našlaičių ir išsiskyrusių šeimų vaikų pasakojimais. Šveicarų režisierius Markus Imbodenas tamsų Šveicarijos krašto istorijos puslapį paverčia sukrečiančia jausmų drama.
Režisieriaus Juliano Romano Pölslerio „Sieną“ („Die Wand“) ir atidarymo filmą sieja vienišo žmogaus būtis. Skirtumas tik tas, kad Martinos Gedeck suvaidinto personažo gyvenimas slenka ne mieste, o kalnuose, tolimame Austrijos kalnų užkampyje, kur moteris tarsi įkalinta nematomos sienos.
Bus ir dokumentikos – režisierės Corinnos Belz filmas „Gerhardas Richteris tapo“ pasakos apie garsaus vokiečių tapytojo kūrybą. 2012 metais šis filmas įvertintas Vokietijos kino apdovanojimu kaip geriausias dokumentinis filmas.
Vokiškai kalbančias šalis garsinančio dokumentinio kino programoje laukia Berlyno architektūros bumo analizė („Berlynas Babilonas“), vokiečių ekstremalų pramogos („This ain‘t California“), kosmpolitiška kavinė („Pas italą“), laisvalaikio industrijos spaudimą atlaikanti mažytė kalnų stotis Šveicarijoje („Kurtas ir keltuvas“) bei kiti filmai.
Trumpametražio kino programoje šiemet yra nemažai Tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio pristatytų darbų bei filmų, nominuotų 2013 m. Austrijos kino apdovanojimams geriausio trumpametražio filmo kategorijoje. Juose – šokis ir šou plačiausia prasme, kūrybiniai eksperimentai simuliuojant dokumentinį filmą ir tikra dokumentika apie ideologijos griūties paraštėse atsidūrusius marksizmo-leninizmo mokytojus, vaidybiniai filmai aktualia socialine tematika, kasdienybės pastebėjimai.
Vokiško kino dienų seansai Vilniuje vyks kino centre „Skalvija“, kino teatre „Pasaka“ bei Šiuolaikinio meno centre, Kaune – kino teatre „Romuva“ bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, Klaipėdoje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų erdvėse, Šiauliuose – „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje, Panevėžyje – kino teatre „Garsas“, Neringoje – Nidos meno kolonijoje, Marijampolėje – kino teatre „Spindulys“. Visi filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.
