Šiomis dienomis iš Suomijos sostinės Helsinkio grįžusi 58 metų V. Mačiulytė vėl su įkvėpimu kibs į naujus darbus, o jos kasdienis gyvenimas stosis į įprastas vėžes. Beveik metus menininkė buvo atsidavusi vienam darbui - garbaus Helsinkio universiteto profesoriaus H. Niemi portretui. Į šalį buvo atidėti visi kiti darbai, retesni susitikimai, pašnekesiai su bičiuliais, pasivaikščiojimai po numylėtą Vilniaus senamiestį. Tik pomėgio ruošti maistą V. Mačiulytė neatsisakė.
Tuo metu į kambarį, kuriame tapo, savikritiška tapytoja neįleido nieko. „Nemėgstu rodyti savo darbų, kol jie nebaigti. Čia kaip su valgio ruošimu. Juk negali duoti paragauti patiekalo, kol dar ten neįdėta druskos. Taip ir nepabaigtas paveikslas“, - lygino menininkė.
Dideliam portretui beveik visą savo laiką ir dėmesį skyrusi dailininkė jį net sapnuodavo. Naktimis kildavo naujų idėjų, kaip jį patobulinti.
Daugiau nei pusę metų tapytas, dar neišdžiūvęs aliejinis portretas Suomiją pasiekė prieš pat Kalėdas. Po to kurį laiką dailininkė jautė tuštumą.
„Ilgą laiką jis man buvo nuolat prieš akis. Tai tą pataisydavau, tai kita. Labai keistai jaučiausi, kai savo dirbtuvėse portreto nebemačiau“, - prisipažino savo namuose tapanti V. Mačiulytė.
Menininkė džiaugėsi, kad portertas buvo puikiai įvertintas tiek paties H. Niemi, tiek Helsinkio universiteto darbuotojų.
Lietuvės tapytu portretu džiaugsis ne tik H. Niemi ir jo artimieji. Žinomo Suomijos profesoriaus portretą galės matyti visi, užsukę į Helsinkio universitetą.
Antradienį, vasario 26-ąją, per iškilmingą ceremoniją atidengtas portretas visam laikui liks kaboti Helsinkio universiteto profesorių garbės galerijoje. Savikritiška meninininkė su nerimu laukė šios dienos.
„Jaučiau kirbesį, šiokį tokį nerimą. Juk nežinojau, kaip jis ten atrodo greta kitų portretų“, - prisipažino portreto pristatyme Helsinkio universiteto kvietimu dalyvavusi V. Mačiulytė.
Sena universiteto tradicija, kad dekano postą paliekantis profesorius mokslo įstaigai palieka savo portretą. H. Niemi portretas galerijoje bus vienintelis, nutapytas ne suomių dailininkų.
Visiems, pažįstantiems matematikos profesorių H. Niemi, nenuostabu, kad jis savo portretą patikėjo lietuvei menininkei. H. Niemi yra Lietuvos bičiulių Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas. Už kultūrinių mainų skatinimą tarp Lietuvos ir Suomijos jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Susidomėti Lietuva H. Niemį paskatino senelis, taip pat profesorius Augustas Robertas Niemi, kuris apie 1900 metus atliko išsamius lyginamuosius lietuvių ir suomių liaudies dainų tyrinėjimus, visa širdimi buvo pamilęs mūsų kraštą.
Dailinininkė V. Mačiulytė su garsiu profesoriumi H. Niemi susipažino prieš dešimt metų. Tąkart Vilniuje viešėjęs suomis profesorius užsuko į jos parodą ir susižavėjo V. Mačiulytės močiutės portretu. Už dailiai apsirengusios latvių kraujo turinčios jaunos bajoraitės, ištekėjusios už Lietuvos karininko, nugaros - Vilniaus bažnyčių bokštai.
Būtent ši kompozicija taip sužavėjo H. Niemi, kad pakvietęs Viliją puodelio kavos jis paprašė nutapyti jo senelio portretą klasikinės architektūros fone.
„Tąkart nelabai supratau, kaip jis tikisi tai įgyvendinti. Tad apsikeitėme kontaktais ir išsiskyrėme. Labai nustebau po dešimties metų sulaukusi Hannu laiško su klausimu, ar negalėčiau nutapyti jo potreto“, - pasakojo V. Mačiulytė.
Dailininkė drąsiai priėmė iššūkį ir įsisuko į parengiamuosius darbus. Suomiams reikėjo išsiųsti savo darbų pavyzdžių, vėliau kelis profesoriaus H. Niemi portreto eskizus.
„Šiauriečiai labai mėgsta viską aptarti iki menkiausių detalių, kad paskui nebūtų kokių nesusipratimų. Tad vien pasirengimas, sutarimas truko beveik pusmetį“, - bendradarbiavimo su suomiais ypatumais dalijosi dailininkė.
Prieš imdamasi portreto V. Mačiulytė kelias dienas viešėjo Helsinkyje, apžiūrėjo galeriją, kurioje kabės paveikslas, artimiau susipažino su profesoriumi. Praėjusį pavasarį jis ir pats apsilankė Lietuvoje.
Vilija neslepia, kad nutapyti portretą kur kas lengviau, kai pažįsti tapomą žmogų, jį jauti, o jis nenusiteikęs priešiškai.
„Hannu - uždaro charakterio, tipiškas šiaurietis. Bet jis su begaline šiluma atsiliepia apie Lietuvą, myli Vilnių, jo architektūrą. Iš karto žinojau, koks bus Hannu portretas - šiltas, su šiokiu tokiu dramatizmu,“ - sakė V. Mačiulytė.
