„Lilijomo“ autorius F. Molnáras (1878 – 1952) – garsus žydų kilmės Vengrijos rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas. Rašyti jis pradėjo nuo trumpų apsakymų, 22 metų būdamas išleido pirmąjį romaną „Alkanas miestas“ (1901), o šlovės sulaukė 1907 m. parašęs romaną vaikams „Palo gatvės berniūkščiai“.
Už savo kūrybą rašytojas buvo ir nukentėjęs, lyg būtų kriminalinis nusikaltėlis. Pirmosios F. Molnáro pjesės buvo komedijos: 1907-aisiais pasirodė „Velnias“ – komiška „Fausto“ parafrazė apie santuokinę neištikimybę. „Velnią“ autorius parašė garsiai to meto vengrų aktorei Irén Varsányi. Pavydus jos vyras iškvietė dramaturgą į dvikovą, ir F. Molnárui teko dviem savaitėms sėsti į kalėjimą.
Iki 1925-ųjų F. Molnáras gyveno Vengrijoje, vėliau persikėlė į Vokietiją. 1938-aisiais, gelbėdamasis nuo nacių persekiojimų, išvyko į JAV. Rašytojas mokėjo vengrų, vokiečių, prancūzų, italų kalbas, tačiau angliškai kalbėjo prastai – yra sakęs, kad svetima kalba žmonės stengiasi pasakyti ką nors be klaidų, o ne tai, ką iš tikrųjų nori perduoti: „Tai tragiška. Dažnai vien dėl gramatikos sakinio viduryje turiu keisti savo požiūrį į pasaulį.“
1908–1940 m. vien Brodvėjuje buvo pastatyta šešiolika F. Molnáro pjesių, jos taip pat buvo populiarios Vienos, Londono, Paryžiaus teatruose – ypač po to, kai 1928-aisiais buvo išleistas rinkinys „Dvidešimt penkios pjesės“ anglų kalba. Tačiau Vengrijoje po Antrojo pasaulinio karo kūriniai ilgą laiką nebuvo statomi.
Viena žinomiausių F. Molnáro pjesių „Lilijomas“ pirmą kartą buvo pastatyta 1909 m. Vengrijoje, bet spektaklį ištiko nesėkmė. Tik 1921-aisiais Brodvėjuje „Lilijomo“ premjera buvo parodyta labai sėkmingai.
Pjesės veiksmas vyksta Budapešte ir aname pasaulyje, o veikėjai – Vengrijos varguomenė. „Lilijomą“ į lietuvių kalbą išvertęs Vitas Agurkis pasakojo: „F. Molnáras – itin didelis novatorius. Anksčiau literatūroje ir teatre veikė aukštuomenė ir prastuomenė. Aukštuomenės gyvenimą atskleidė dramos, tragedijos, o prastuomenės – komedijos. Dar buvo leidžiama prastuomenei parodyti savo patriotizmą veikaluose apie tautos kovas už laisvę.
F. Molnáras pasirinko prastuomenę ir įdėmiau pažiūrėjo į ją: parodė, kad ji nevienalytė (kaimo, priemiesčių, užmiesčio žmonės), kad tie „mažieji“ žmonės išgyvena didelius jausmus, tik ne visada moka juos atskleisti net ir savo artimiesiems. Švelniai iš jų pasišaipė, bet niekada nesityčiojo. Pakeitė veiksmo vietą – tai užmiesčio parkas, jame karuselė, tenai plevėsa balaganininkas Lilijomas, tarnaitės, išsipuošusios kaip ponios.
F. Molnáras naujoviškai atskleidžia universalius dalykus. Naujoviškas buvo ir sąlygiškų dalykų – skaistyklos – vaizdavimas scenoje. Pjesės medžiaga labai plastiška, užtat režisieriaus rankose ji gali tapti ir melodrama, ir universalius klausimus atskleidžiančiu spektakliu.“
Ketvirtadienio ir penktadienio vakarą jau pamatysime, kaip Nacionalinio dramos teatro svečias L. Bagossy interpretuoja populiarųjį „Lilijomą“. Pagrindinį vaidmenį vengrų režisierius patikėjo aktoriui Dainiui Gavenoniui.
