28 metų M. Repšio kūryba tapo sezono įvykiu. Po žaismingo, plastiško keikūno Vandalo spektaklyje „Išvarymas” jis sugebėjo sukurti herojišką, mąslų patriotą Lauryną Justino Marcinkevičiaus „Katedroje”, kurią režisavo Oskaras Koršunovas.
Prieš Ferenco Molnaro „Lilijomo” premjerą, kur pamatysime tris naujus M. Repšio personažus, kalbėjomės su aktoriumi apie tai, kiek jėgų kainuoja pokyčiai scenoje ir gyvenime.
„Persilaužti iš tiesų nebuvo lengva, – sakė M. Repšys. – Norom nenorom Vandalas lindo į „Katedrą”. Laužiau save, reikėjo daug padirbėti. Esu dėkingas O. Koršunovui, kad gavau tokius skirtingus vaidmenis. Tai gera patirtis, galimybė tobulėti.
„Katedra” nėra toks spektaklis, į kurį galiu ateiti ir iškart suvaidinti. Porą kartų pabandžiau, po to gailėjausi. „Katedrai” reikia pasirengimo. Turiu paaukoti visą dieną, kad galėčiau užlipti ant scenos kaip Laurynas.
Tokių personažų kaip Mariaus Ivaškevičiaus sukurtas Vandalas, kuris trykšta fontanais, gyvenime pasitaiko retai ir ne kiekvienas vaidmuo pasižymi tokiomis ryškiomis savybėmis. Jis taip prilimpa, kad gali sekti tave visą gyvenimą. Gal reikia laiko, kad žmonės pamirštų Vandalą.”
– Kokie jūsų personažai „Lilijome”?
– Nuo itin blogo iki itin gero. Pirmasis yra žiaurus policininkas – piktas, mušantis Lilijomą. Antrasis – žmogus, kuris prasėdėjo skaistykloje trylika metų ir pagaliau patenka į rojų.
Svarbiausias vaidmuo – Lilijomo draugas Fičiūras, kuris nuolat tempia jį iš kelio. Jaučiu pavojų, nes Fičiūras yra banditas, valkata, labai primenantis Vandalą. Mano uždavinys – vaidinti jį kitaip. Fičiūras yra visomis prasmėmis blogas, atgrasus, su juo susitikęs tikrai nenorėtum pabendrauti. O Vandalas, pripažinkim, yra simpatiškas.
– Kaip sekėsi dirbti su vengrų režisieriumi Laszlo Bagossy, pastačiusiu „Lilijomą”?
– Atgaiva. Esu pripratęs būti varinėjamas su bizūnu po sceną. Man patiko su L. Bagossy dirbti, nes viskas vyko be įtampos, ramiai. O jei režisierius ramus, aš juo pasitikiu ir taip pat esu ramus.
– Nuo šio sezono tapote etatinis Nacionalinio dramos teatro trupės narys. Kaip teatrui pavyko jus prisivilioti?
– Pats to norėjau. Skambinau teatro direktoriui, prašiau mane priimti, sakiau, kad labai noriu.
Dabar dirbu darbą, kurį moku ir galiu dirbti. Darau tai, kas man patinka, ir dar nuolat gaunu pinigų. Anksčiau, kai nepriklausiau jokiam teatrui, buvo sunkoka gyventi. Į jokias televizijas neinu. Gyvenu tik iš teatro ir kino. Nieko kito daryti ir nenoriu.
– Priklausote ir savo kurso draugų teatro judėjimui „No Theatre”. Ar pradėjęs dirbti teatre dar turite azarto dirbti su jais?
– Mes esame viena kompanija. Vaidinu su jais spektakliuose. Ir į „Kovos klubą” bandysiu įsilieti.
– Neseniai nustebinote „Kovos klubo” žiūrovus pasirodydamas šiame spektaklyje, nors jame paprastai nevaidinate. Kokia buvo jūsų įnešimo į „Kovos klubą” idėja?
– Tai buvo pokštas mūsų draugui Ainiui Storpirščiui, kuris vaidina pagrindinį „Kovos klubo” personažą. Norėjome scenoje jį prajuokinti. Mes dažnai vieni kitiems taip darome. Mane į sceną įnešė, kad jis nusijuoktų. Ir jis juokėsi. Jokių kitų idėjų.
