Spektakliuose būna frazių, kurios prilimpa. Replikos charakteristikos? Replikos priežodžiai? Antrą kartą žiūrint „Lilijomo“ premjerą netikėtai įsmigo pinigų vežėjo Linzmano džiugusis šūkis nevykėliams vagims: „Susimovėte, broliai liurbiai!“ Vito Agurkio vertime tokio šūkio nerandu, tik spektaklyje.
O juk „Lilijome“ skamba daug gražesnių dalykų. Pavyzdžiui, Julikos – pašarvotam Lilijomui: „Aš tave labai labai...“, bet tai jau girdėjome Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonoje“, kur šnekėjosi gyvi įsimylėjėliai. Arba - „Gerai pagalvok ir sumanyk ką nors labai gražaus“, bet tai spektaklyje prapuola, lyg nesakyta. Užtat įsmigo ta, atsiprašau, nepatogi, nemandagi frazė, prisikabino taip stipriai, kad net susigėdau.
Nes tie, kuriems Linzmano kreipinys taikomas, visai ne liurbiai. Tiesa, Mariaus Repšio Fičiuras - smulkus niekšelis, bet Dainiaus Gavenonio Lilijomas – tragiškiausia figūra. Žavingas, įžūlus, nuo skurdo pavargęs amžinas valkata, išgrūstas iš našlės Muškatnės karuselės, bet gyvenimo karuselės įsuktas negyvai. D. Gavenonio vaidmenį galima apkabinėti aukso kryžiais ir sezono vinimis. M. Repšys sugeba nesikartoti, nors yra išnaudojamas nacionalinėje scenoje negailestingai (o nuvarytus arklius nušauna, tiesa?).
Arvydo Dapšio vaidinamas Linzmanas triumfuoja: jo neapvogsi - krepšys tuščias! Pažiūrėkime, koks paties spektaklio krepšys, kiek jame turto, kurį krovė režisierius Laszlo Bagossy, pasirinkęs savo krašto klasiko Ferenco Molnaro tragikomediją ir pakviestas į Nacionalinį teatrą reikšmingam siekiui - kultūrų bendrystei.
Režisierius „Lilijomui“ pasirinko talentingiausius lietuvių teatro bendrakūrėjus. Gintaro Makarevičiaus scenografija pavertė nacionalinę sceną apleista industrine erdve su dideliu romantišku langu, už kurio - ir Lilijomo sėkmės karuselė, ir dangus, ir finalo kalėdinė eglutė. Graudžiam linksmumui nuteikia Gintaro Sodeikos muzika, primenanti ilgesingą rylos melodiją.
Ir aktoriai tiesiog maudosi vaidmenyse. Ne vienas turi jų po du, po tris, keičia išvaizdą, balsą, manieras. Jiems padeda ir dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės surankioti kostiumai, vyrams – sutartinai per trumpos kelnės. Scenoje tvyro persikūnijimo azartas, karnavalinė linksmybė.
Švelnioji Toma Vaškevičiūtė čia virtusi netašyta kaimiete Marika. Jos jaunikis provincialas Bibas (tekste - Hugo), kurį vaidina Algirdas Gradauskas, - vaikštantis atrakcionas. Taikliomis detalėmis pralinksmina trijų Arvydo Dapšio herojų trumpi pasirodymai. M. Repšys „Lilijome“ irgi vaidenasi trimis pavidalais.
Publikai yra kuo smagintis. Bet ar vėl publika laukiama Nacionaliniame teatre smaginimui? „Tarnaičių gniaužymui“, kaip pasakytų karuselės „balaganščikas“ Lilijomas?
Atrodo, L. Bagossy bus užkūręs „Lilijome“ visų drauge dirbusių fantaziją, o savąją sustabdęs. Gal todėl pats spektaklis - bekvapis, bedvasis. Jo ritmas stringa. Epizodai pažyra, nesurinkti į vieną istoriją. Ar L. Bagossy „Lilijomas“ pasakoja apie meilę, kurią abu mylintieji - Lilijomas ir jo Julika (Miglė Polikevičiūtė) - pražiopsojo besivaidydami? Ar norėta priminti, kad žmonės gyventų tauriau, nes blogiečiams teks ilgai degti rausvoje skaistyklos ugnyje?
Vargu. Arba ir tas, ir tas. Arba nieko. Skaistyklos epizodas bent jau vieningiausias ir režisūriškai sąmojingas: L. Bagossy skaistykla primena nuobodžiaujančių sparnuotų policininkų kontorą, o jos diskotekinių šviesų kontūrai rėmina ne tik sceną, bet ir žiūrovų salę.
Per visą spektaklį režisierius eina paskui dramaturgo žodį, žanrinėmis scenelėmis iliustruoja tekstą. O potekstės? O prasmės? O spektaklio kelias iki finalinės žvaigždės, kurią Lilijomas išsitraukia iš maišo? Viešpatauja buitis. Finalą ji tiesiog užmuša.
Juk nusižudęs Lilijomas šešiolika metų degė skaistyklos ugnyje, nes, kaip sako skaistyklos Raštvedys (Saulius Balandis), „per tiek laiko išdegs visas tavo pasipūtimas ir atžagarumas“. Pjesės finalui dramaturgas F. Molnaras pasiūlė tą vienintelę dieną, kai Lilijomui „dangaus mentūra“ leido grįžti į žemę, kad padarytų ką nors gera savo niekad nematytai šešiolikmetei dukteriai. Žmogus akimirkai pareina ir mato savo moters ir savo vaiko gyvenimą be jo. Mato skurdą, vienatvę ir begalinę ištikimybę jam, Lilijomui - „balaganščikui“, mušusiam savo nėščią Juliką ir palikusiam ją be skatiko. Lietuvis režisierius čia neapsieitų be poetinių simbolių ir sulėtintų metaforų! Niekaip.
L. Bagossy, turėdamas tokį finalo siužetą ir geriausią lietuvių aktorių, vaidinantį Lilijomą, sukuria dar vieną eilinę buitinę scenelę tema: „Aš - vargšas pavargėlis, iš toli atėjau. Buvau išalkęs, buvau išvargęs - gavau sriubos lėkštę ir duonos riekę. Ir sudaviau per ranką jūsų dukrai. Ar pykstate ant manęs?“. Tai ne šiaip Lilijomo žodžiai Julikai. Tai paskutiniai žmogaus žodžiai šitoje žemėje.
Nieko tokio, tarsi sakytų režisierius. Šitos scenos dėmesį nusineša įprastas komiškas karnavalas - praturtėjęs kailiniuotas Bibas ir jo kailiniuota Marika, kuri pargriūva paslydusi su aukštakulniais. Karnavalas taikomas ir sugrįžusiam iš ano pasaulio Lilijomui: aktoriaus veidas paslėptas po Kalėdų Senelio barzda. Pats metafizinis Lilijomo susitikimas su mylimąja ir dukterimi vyksta kažkur scenos gelmėje, vos ne nusisukus. Turbūt reikia suprasti, kad tikrai nieko ypatingo čia neįvyko, kaip ir per visą trijų valandų spektaklį. Tik vargšas pavargėlis iš toli atėjo, buvo išalkęs, išvargęs, gavo sriubos ir toliau nuėjo. Gal toks nesureikšminimas būdingas Vengrijos kultūrai?
