Prieš gastroles Lotynų Amerikoje maestro su orkestru „apšilo“ Vilniuje - šeštadienį koncertavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Patekęs į Vilnių per patį Kaziuko mugės įkarštį, V. Lande turėjo progą sugraužti kaziukišką riestainį ir išgerti puodelį visiškai ne kaziukiško karšto šokolado, o po to prisipažinti: „Tokio reginio kaip Kaziukas dar neteko matyti, bet Vilnius man patinka bet koks - ir su mugėmis, ir be jų. Labai gražus, jaukus miestas. Visa, kas jame vyksta, man patinka.“
Ne pirmą kartą Vilniuje viešintis V. Lande apsilankė ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bičiulių klube. Klubo prezidento Eugenijaus Janutėno kalbinamas, jis papasakojo apie save, muziką, bendradarbiavimą su Lietuvos muzikantais.
- Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į muziką?
- Kelias į muziką prasidėjo dar iki man gimstant. Mano motina pianistė, mūsų šeimoje daug muzikantų, užaugau tikrąja to žodžio prasme po fortepijonu, kuriuo skambino motina. Kelias į muziką prasidėjo būtent ten.
- O gal dar anksčiau?
- Gal ir anksčiau. Tikriausiai anksčiau. (Juokiasi.)
- Skaičiau apie violončelininkę, kuri, laukdamasi kūdikio, ilgai repetavo vieną kūrinį, o vėliau jos vaikas tą melodiją atkartodavo - niūniuodavo, nors kūrinio nebuvo girdėjęs.
- Negaliu pasakyti esąs genialus: neatkartočiau melodijų, kurias grodavo mano motina. Tačiau su D. Šostakovičiumi susipažinau dar tada, kai manęs pasaulyje nebuvo.
- Kaip?
- Mano motina maskvietė, ji lankė tą pačią mokyklą ir net tą pačią klasę su Maksimu Šostakovičiumi, D. Šostakovičiaus sūnumi. Mano senelis ir senelė, abu pianistai, dirbdavo iki vėlumos. Būdami D. Šostakovičiaus draugai, jie susitarė: Dmitrijus iš mokyklos kartu su Maksimu paims ir mano motiną. Ji Šostakovičių namuose užsibūdavo gana ilgai, kol mano seneliai ją parsivesdavo. Tai truko aštuonerius metus.
Šią istoriją mano motina papasakojo mano sūnui, kai jis dar buvo mažas, ir šis paklausė: „Tai ką, D. Šostakovičius buvo tavo auklė?“
„Ne, ne, - atsakė ji. - Jis tik mane pamaitindavo ir padėdavo spręsti šaradas.“
„Bet juk auklės paprastai tai ir daro“, - pareiškė mano sūnus.
- Ar jūsų repertuare yra D. Šostakovičiaus kūrinių?
- Be abejo. Dabar kaip tik su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vežame į Lotynų Ameriką D. Šostakovičiaus 5-ąją simfoniją. Prieš tris mėnesius grįžau iš Čilės, kur su Čilės nacionaliniu kameriniu orkestru grojau D. Šostakovičiaus Kamerinę simfoniją. Du D. Šostakovičiaus koncertus ką tik įrašiau su savo bičiuliu, labai geru violončelininku Dmitrijumi Kouzovu. Taigi D. Šostakovičius visada su manimi.
- Kokiems kompozitoriams jūs dar atiduodate pirmenybę?
- Pirmenybę atiduodu tiems kompozitoriams, kuriuos tuo metu atlieku. Atlieku ir šiuolaikinę, ką tik sukurtą, ir prieš 200-300 metų parašytą muziką. Turiu pamėgti tą, kurią atlieku.
P. Čaikovskis, be abejo, vienas kompozitorių, kurį mėgstu. Manau, kad be jo negali gyventi nė vienas muzikantas, ypač užaugęs Sankt Peterburge. (V. Lande kilęs iš Sankt Peterburgo. - Red.)
Taigi P. Čaikovskis, be abejo, Sergejus Prokofjevas, be abejo, D. Šostakovičius, žinoma, Johannesas Brahmsas, žinoma, Gustavas Mahleris, žinoma, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Johannas Sebastianas Bachas, man labai patinka Antoninas Dvorakas, F. Schubertas...
- Aišku, sąrašas ilgas...
- Rečiau atlieku Richardą Wagnerį - tiesiog prisimenu Marko Twaino frazę, kad R. Wagnerio muzika kur kas geresnė, negu ji skamba. Vis dėlto R. Wagneris turi nuostabų „Parsifalį“, puikius „Niurnbergo meisterzingerius“...
- Bet šie metai - R. Wagnerio. Italijoje kilo skandalėlis, kad „La Scala“ pradeda sezoną R. Wagneriu, o ne Giuseppe Verdi, kuriam taip pat skirti šie metai.
- R. Wagneris daug laiko praleido Raveloje netoli Salerno, aukštai kalnuose virš Viduržemio jūros. Ten jis sukūrė „Parsifalį“. Taigi geriausius kūrinius R. Wagneris parašė būtent Italijoje.
O G. Verdi - kompozitorius, augte suaugęs su italų kultūra, jis yra Italijos ekvivalentas netgi politine prasme. Nežinau, ar visiems žinoma, kad G. Verdi pirmiausia išpopuliarėjo ne dėl savo muzikos, o dėl politikos. Jis gyveno Risordžimento - Italijos nacionalinio išsivadavimo - metu. Sukilėliai siekė, kad suvienytai šaliai vadovautų Savojos dinastijos monarchas iš Šiaurės Italijos.
Savojoje tuo metu karaliavo Vittorio Emanuele, o Šiaurės Italija buvo okupuota austrų. Bet kokie Vittorio Emanuele adresuoti palankūs žodžiai buvo uždrausti. Todėl ant tvorų žmonės rašydavo: „Viva Verdi!“ O tai reiškė: „Vittorio Emanuele reino de Italia“ - „Viktoras Emanuelis, Italijos karalius“.
- Bet, kaip sakoma Odesoje, G. Verdi mes gerbiame ne tik todėl... O jūs dažnai svečiuojatės Sankt Peterburge. Su kokiu orkestru dirbate?
- Tai Sankt Peterburgo valstybinis simfoninis orkestras.
- Bet tai ne akademinis simfoninis orkestras?
- Jis taip pat akademinis - yra du akademiniai orkestrai. Vieno vyriausiasis dirigentas Aleksandras Dmitrijevas, kito - Aleksandras Titovas. Vadinamajam Jevgenijaus Mravinskio orkestrui - nusipelniusiam šalies kolektyvui - dabar vadovauja Jurijus Temirkanovas. Aš esu A. Titovo vadovaujamo orkestro antrasis dirigentas.
Sankt Peterburgo muzikinis gyvenimas gana intensyvus, jeigu pridėsime dar Marijos teatro imperiją, Michailovo teatrą.
Su Sankt Peterburgo orkestru važinėjau po Lotynų Ameriką - beveik tais pačiais keliais važiuosime su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
- Ar turėsite vertėją?
- Esu dvikalbis - angliškai kalbu beveik taip pat kaip rusiškai, o Lotynų Amerikoje žmonės supranta angliškai, gal išskyrus Peru ir Ekvadorą, kur lankysimės. Tačiau turėsime vadybininką argentinietį. Jeigu kas atsitiks, jis padės.
- Klausimą pateikiau neatsitiktinai, nes prieš mus sėdi puikus smuikininkas Raimondas Butvila, kuris aštuoniolika metų praleido Venesueloje. Puikiai kalba ispaniškai, galės pavertėjauti.
- Girdėjau, kad Venesueloje sudėtinga kriminogeninė padėtis, bet įdomi muzikinio švietimo sistema. Gustavo Dudamelis, dabartinis Los Andželo filharmonijos simfoninio orkestro vadovas, tos sistemos produktas.
Ten kuriama daugybė jaunimo simfoninių orkestrų. Šią idėją pasiūlė Jose Antonio Abreu - venesueliečių pianistas, verslininkas, pedagogas. Šios kampanijos lozungas: „Jeigu vaikui duosi į rankas muzikos instrumentą, jis niekada nepaims ginklo.“
Garsiausias - Simono Bolivaro jaunimo simfoninis orkestras. Jis gastroliuoja po visą pasaulį, puikiai groja. Beje, jie yra net pasiekę savotišką rekordą - greičiausiai atliko D. Šostakovičiaus 10-ąją simfoniją. Nesu tikras, kad greičiau, tai visada geriau, bet kai į sceną pakyla 140 moksleivių ir groja D. Šostakovičiaus 10-ąją simfoniją su neįtikėtinu pietietišku entuziazmu, būna nuostabu.
- Kaip suprantu, jūs visą laiką keliaujate - tai Sankt Peterburgas, tai...
-... Baltimorė, Vašingtonas. Po Ameriką taip pat daug važinėju - esu ne tik dirigentas, bet ir obojininkas, groju Poulenco trio.
2008-aisiais su Sankt Peterburgo simfoniniu orkestru įrašiau pirmąją plokštelę. Dabar „Naxos“ įrašų kompanijai įrašinėjame didelį ciklą Moisejaus Vainbergo simfonijų.
M. Vainbergas - kompozitorius, kurio muziką Sovietų Sąjungoje buvo girdėję turbūt visi, tik nežinojo, kas jos autorius. Jis sukūrė muziką animaciniams filmamas „Mikė Pūkuotukas“ ir „Bonifacijaus atostogos“. Be filmų muzikos, jis parašė 22 simfonijas.
- Ar jis peterburgietis?
- Nežinau, kur jis gimė, bet nuo hitlerininkų pabėgo iš Varšuvos. Jo istorija tragiška - jis suspėjo į traukinį, o iš paskos bėgo sesuo ir tėvai, bet sesers bato kulniukas nulūžo, ji pargriuvo, tėvai ją kėlė ir nebespėjo į traukinį. Visa šeima žuvo Travnikų koncentracijos stovykloje.
M. Vainbergas mirė 1996 metais. Beveik visi jo kūriniai skirti vaikams fašizmo aukoms. Įrašėme jo 6-ąją simfoniją, kurioje panaudoti vaikų rašytojų tekstai apie karą, vaikų žūtį. Labai stipri simfonija.
Su „Naxos“ firma turiu vien M. Vainbergo kūrinių 22 kompaktinių plokštelių kontraktą.
- Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų - Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą?
- Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru susipažinau atsitiktinai. Sankt Peterburgo konservatorijoje dirba Jurijus Serovas, muzikologas, pianistas, vadybinikas. Jis bendradarbiavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vežė jį gastrolių, regis, į Šveicariją. Jis ir rekomendavo man, sakė, kad geras orkestras, būtų įdomu su juo padirbėti.
Aš tuo metu kaip tik kalbėjausi su savo vadybininku iš agentūros „Conciertos Grapa“ ir jis pasakė ieškantis orkestro gastrolėms po Lotynų Amerikoje. Sutapo du momentai ir nutariau pabandyti.
O orkestras puikus - Vilniui nepaprastai pasisekė, kad turi tokį kolektyvą. Nuo pirmųjų repeticijos minučių išgirdau, kad orkestras puikiai subalansuotas, viskas ištobulinta. Tai ilgamečio sunkaus, bet kilnaus darbo rezultatas. Ne veltui maestro Juozas Domarkas čia šitiek metų dirba.
- Turbūt tai retas atvejis, kai vienas dirigentas vos ne 50 metų vadovauja tam pačiam kolektyvui.
- Tai išties unikalus atvejis. Aš augau su J. Mravinskiu, dar spėjau su juo padirbėti. Man regis, J. Mravinskis 53 metus stovėjo prie Leningrado filharmonijos simfoninio orkestro vairo. Čia panaši situacija, ir manau, kad tai šaunu.
- O kaip vertinate dirigentų rotaciją - praeina treji ketveri metai ir keičiasi?
- Nepasakyčiau, kad rotacija man labai patinka. Kai orkestras ir dirigentas ilgai dirba, kai sutampa jų požiūriai, susiformuoja tarsi šeima. O kai dirigentai žino, kad pabus su orkestru metus kitus ir skirsis, nelaiko to kolektyvo savu, vertina kaip vieną karjeros laiptelį, susiklosto visai kitokie santykiai.
Muzikantai jaučiasi esą nepriklausomi, jie žino: palauksime metus kitus, bus kitas dirigentas.
Manau, kad turėtų būti kitaip arba mentalitetas turėtų būti kitoks, tačiau yra taip, kaip yra.
