„Ginčai nerimsta iki šiol: vieniems šis parkas - buvusios kapinės, kitiems - poilsio zona, papuošta meno kūriniais. Kas teisus arba teisesnis, ar yra viena tiesa mąstant apie istorinius XX a. virsmus, skaudžiai palietusius ir kadaise Rytprūsių arealui priklausiusį Klaipėdos kraštą, - šias temas istorikai, metotyrininkai, architektai, paminklosaugininkai, skulptoriai knygoje nagrinėja įvairiais aspektais“, - pristatydama leidinį „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ kalbėjo jo sudarytoja muziejininkė Sondra Simanaitienė.
Klaipėdoje sovietmečiu kuriamas skulptūrų parkas buvo lyg oazė menininkams - pakviesti į Smiltynėje rengiamus plenerus, jie noriai atvykdavo ir įgyvendindavo savo sumanymus. Naujoms įdėjoms pakanti miesto valdžia į kūrybos procesą nesikišdavo - aprūpindavo skulptorius granitu, darbo įrankiais. Per 15 metų parke pastatyta daugiau kaip šimtas kūrinių, atspindinčių XX a. pabaigos lietuvių moderniosios skulptūros raidą. Sukurta ekspozicija - jau nacionalinė vertybė.
Vėliau prisiminta, kad skulptūros užklojo kitą reikšmingą Klaipėdos kultūros paveldo klodą - buvusias kapines, kuriose palaidota apie 40 tūkstančių senųjų miesto gyventojų. Sąjūdžio laikais visuomenės žvilgsnis nukrypo į buvusią parko paskirtį - kapines. Pareikšta įvairių nuomonių, kaip pertvarkyti Skulptūrų parką, kad būtų išryškinta ir praeitis, pagerbtas čia palaidotų žmonių atminimas. Kai kurie karštakošiai netgi siūlė iškelti meno kūrinius į kitas vietas.
Apžvelgdama Klaipėdoje veikusių viešųjų kapinių raidą istorikė Zita Genienė pabrėžė, kad jomis rūpindavosi ne tik magistratas, bet ir miestiečiai: „Kapinių vaizdas keitėsi - religinei simbolikai netekus vyraujančios prasmės, jos tapo panašios į išpuoselėtus anglų parkus. Pagrindinės miesto kapinės, įsteigtos dar 1819 m., veikė iki pat XX a. vidurio, žmonėms jos tarnavo ir kaip ramių vaikštynių, susikaupimo, meditacijos, susitaikymo su neišvengiama lemtimi vieta.“
Amžininkų teigimu, dailiai apželdintose, rūpestingai prižiūrimose, meniškais antkapiniais paminklais papuoštose Klaipėdos (tuomet vadintos ir Memeliu) kapinėse vakarais suokdavo lakštingalos. Tokių gražių kapinių anais laikais klaipėdiečiams pavydėjo net didesni miestai. Čia atgulė daug praeityje garsių įvairių luomų ir krikščioniškųjų konfesijų uostamiesčio gyventojų - dvasininkų, pirklių, kariškių, mecenatų. Po Antrojo pasaulinio karo mieste vietos gyventojų Klaipėdoje nebeliko, sunyko ir senosios kapinės.
Nujakurių elgseną svetimos kultūros erdvėse nagrinėjantis knygos bendraautoris istorikas Vasilijus Safronovas Klaipėdą lygina su su Narva, Elbingu, Karaliaučiumi, Gdansku, kitais karo nusiaubtais miestais rytinėje Baltijos pakrantėje: „Kolonistai jiems svetimą aplinką bandė prijaukinti, kuo greičiau paversti sava. Pokariu Klaipėdos kapinės jiems buvo tipiška daugiareikšmė erdvė, tapyta vien negatyviais ženklais - išvykę senieji gyventojai vadinti „fašistais“, „hitlerininkais“, „militaristais“, nevertais prisiminimo."
Senąsias kapines imta naikinti - šlifuoto granito ir marmuro antkapiai išgrobstyti, įmūryti į naujų namų pamatus. Ilgainiui jos, pasak V. Safronovo, virto „nesankcionuoto tarybinių piliečių elgesio vieta“, kur rinkdavosi valkatos ir gittuokliai. Valdžia tokių „bakchanalijų“ nepastebėdavo, negalėjo, o gal ir net nenorėjo suvaldyti. 1958 m. nutarta istorines kapines uždaryti, kad jos nešiurpintų į miestą kartais atklystančių užsienio turistų - daugiausiai repatriantų vokiečių.
Naujasis šios vietovės raidos etapas susijęs su skulptūrų ekspozicija. Apleistą erdvę užvaldė menininkai - nuo 1977 m. čia buvo statomi skulptūros simpoziumuose sukurti darbai. Iš visos Lietuvos suvažiavę autoriai dirbdavo dažnai tik už maistą, nakvynę, suteiktas galimybes nevaržomai įgyvendinti savo idėjas. Vėliau nuskambėjusius šūksnius paversti parką tik memorialine zona, iškelti kai kuriuos abstrakčių formų kūrinius menininkai suvokė kaip įžeidimą, jų pastangų niekinimą.
„Ką ir kaip Skulptūrų parke tvarkyti, kaip gerinti jo įvaizdį, palikime spręsti architektams, skulptoriams, dendrologams. Kiek žmonių, tiek nuomonių, rasti visiems priimtinus sprendimus nėra lengva. Tokiu XX a. pabaigos lietuvių moderniosios skulptūros rinkiniu negali pasigirti joks kitas miestas. Pertvarkymams reikia projektų, lėšų, todėl bet kokia spontaniška „patriotinė“ ar „kūrybinė“ invazija čia nepageidautina“, - įsitikinęs knygos bendraautoris menotyrininkas Petras Šmitas.
Daugelio simpoziumo dalyvis klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas irgi ragina nepulti į kraštutinumus: „Klaipėdos centre suformuotos puikios skulptūrų kolekcijos skaidyti neverta. Jeigu kapinėmis niekas nebūtų rūpinęsis, tai jos anksčiau ar vėliau būtų sunykusios, čia atsirastų tuščia erdvė - taip atsitiko Kauno miesto parke. Mes skulptūras kūrėmė ne tam, kad jos būtų sunaikintos.“
Pristatant knygą vėl įsižiebė diskusijos - kaip, pasikeitus visuomenės gyvenimo sąlygoms, vertinimo kriterijams, čia gali taikiai sugyventi du dvasinės kultūros klodai - memorialinė atmintis ir modernus menas ?
Vieni oratoriai apgailestavo, kad Skulptūrų parkas netapo socialiniu reiškiniu, humanizuojančiu praeities ir dabarties vertybes, kiti baiminosi, kad žūtbūt siekdami atgaivinant tai, kas jau negrįžtamai sunaikinta, prarasime viską - išskirtinę uostamiesčio teritoriją gali užtvindyti rafinuota naujųjų laikų „moderniojo vandalizmo“ banga.
Parką globojančio MLIM vadovas Jonas Genys ramino oratorius: „Knygos leidėjai ir autoriai nekuria kokių nors receptų, į sunykusias ir esamas vertybes žvelgia objektyviai - iš skirtingų žiūros, nuomonių sankirtos taškų. Tai tik dalis darbo, kurį teks nuveikti, kad ši vietovė taptų vertinga ne tik dėl savo praeities, bet ir dėl šiandienos. Aeityje bus aiškiau, kaip tvarkyti parką - neabejotiną nacionalinę vertybę."
* * *
Kai senuosius miestus tarytum akis užmerkusio žmogaus veidą užkloja naujų tapatumų drobulės, atsiranda problemų. Tai galbūt geriau nei kiti jautė Dionyzas Varkalis, pasirinkęs jūrininko profesiją, bet vėliau tapęs paminklų restauratoriumi. Šis kietas žemaitis sovietmečiu mėgino išgelbėti bent dalelę praeities: naikinamose Mažosios Lietuvos kapinėse rankiojo ir saugojo vertybes. Klaipėdos kalvystės muziejuje įkurdintos puikios šio meistro kompozicijos iš nulaužytų metalo kryžių ir išlupinėtų tvorų - viskas, kas liko iš senųjų miesto kapinių.
Kodėl po karo išdaužytoje Klaipėdoje neatsirado daugiau tokių naujakurių, kuriems būtų rūpėjęs jų akivaizdoje griaunamo, žemėn smengančio kultūros paveldo likimas ? Ko miestas neteko ir ką įgijo, kai nušluotų kapinių vietoje buvo įkurta moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi ? Ir kokia šios vietovės ateitis dabar, kai į prieštaringą vienintelio Lietuvos uostamiesčio istoriją žvelgiame jau beveik atsikratę iš šalies primestų šėtoniškų prietarų bei kompleksų ?
Apie tai kalbuosi su knygos „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ bendraautoriumi D. Varkaliu - muziejininku, kolekcininku, išgelbėtų senųjų kalvystės dirbinių ekspozicijos kūrėju ir puoselėtoju.
- Senieji klaipėdiečiai dar prisimena kapines miesto centre, kurias vėliau užgožė memorialas žuvusiems raudonarmiečiams, dekoratyvinės skulptūros, sporto aikštynas. Dabar ten šlama parkas - ramybės ir poilsio zona. O kaip ši vieta atrodė, kai pirmąkart ją pamatėte ?
- Klaipėdoje atsiradau 1949 metais. Po karo miestas buvo beveik tuščias. Sprukdami į Vakarus senieji gyventojai savo namuose paliko visą turtą - eik, imk, gyvenk, kur nori. Naujakuriai taip ir elgėsi. Autobusų tada nebuvo, visur žingsniuodavome pėstute. Vėliau pasirodė sunkvežimis su prikabintais laiptukais, važinėjo juokingas autobusas, kuriame keleiviai susispraudę sėdėjo ant vienintelio ilgo suolo.
Aš tada gyvenau trijų aukštų name prie žvejybos uosto, mokiausi jungų mokykloje. Senąsias kapines matydavau kasdien - per jas droždavau į paskaitas kitame miesto gale. Liepų gatvėje įsikūrusiame tekstilės pramonės fabrike „Gulbė“ tuomet dirbo apie 800 moterų. Kapinių pakraštyje įrengta atvira šokių aikštelė kaip magnetas traukė jaunas verpėjas ir jūrininkus - linksmybės būdavo bene kiekvieną vakarą.
Anksčiau šios kapinės buvo vienos didžiausių ir gražiausių Klaipėdos krašte. Rytinėje dalyje palei Trilapio gatvę dunksojo granito ir marmuro antkapiai. Bet jų buvo nedaug - vyravo metalo kryžiai. Net kapai buvo apdailinti gražiais metalo dirbiniais. Kvartalus juosė iš ketaus lietos tvoros. Kapavietės irgi buvo aptvertos. Senieji gyventojai rakteliais atsirakindavo kapų vartelius - žengdavo kaip į savo sodą.
Prieškariu dauguma šio krašto gyventojų išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą. Jų laidojimo papročiai skiriasi nuo katalikiškų. Jeigu kapai būdavo apleisti, neprižiūrimi, ne nuodėmė ant jų laidoti kitų žmonių palaikus. Taip buvo daroma ir Klaipėdoje. Rytinė senųjų kapinių dalis buvo užversta žemių sluoksniu, paaukštinta, pakraščiai sutvirtinti betono sienutėmis. Senieji klaipėdiečiai, guldydavę mirusiuosius dviem aukštais, nė kiek nesijaudindavo dėl tokių supiltinių kapų.
- Ar tikrai vakarinė senųjų kapinių dalis, dabar įsiremianti į Martyno Mažvydo pėsčiųjų alėją, prieškariu atrodė gražiau nei rytinė...
Ji buvo kitokia: ten stovėjo daugiau puošnių marmuro paminklų, dailių koplytėlių. Vakarinėje dalyje būta nemažai rūsių - šeimų kapaviečių. Kas atsitiko vėliau, nesinori net ir prisiminti. Kapų plėšikai išvartė paminklus, ištampė rūsiuose sukrautus karstus. Pagrobtos šlifuoto marmuro ir granito plokštės su gotiško šrifto užrašais virto žaliava naujiems antkapiams. Dabar jos atrandamos įmūrytos į pokariu statytų gyvenamųjų ir gamybinių pastatų pamatus.
Vakarinė kapinių dalis iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos buvo visiškai nuniokota. Valdžiai nusprendus uždaryti senąsias miesto kapines, metalo kryžiai, tvorelės, senieji antkapiai išliko tik rytinėje dalyje, nors ir čia jau buvo pasidarbavę vandalai - daug gražių granito paminklų, jų puošybos elementų iš kapinių pradingo. Kapų plėšikai būtų išlupę ir metalo tvoras, bet nepajėgė - jos buvo labai sunkios.
- O ką tuomet veikė valdžia - mėgino kaip nors drausminti kapinių plėšikus ar tik žiūrėjo ir patyliukais pritarė jų veiksmams?
- Jokių nurodymų saugoti senąsias kapines kaip Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą tada nebuvo ir negalėjo būti. Dabar galime tuo stebėtis, o tada vienaip ar kitaip naikino viską, kas tik galėtų priminti senąją Klaipėdos krašto praeitį ir kultūrą: maldos namus, senąją architektūrą, paminklus. Miesto kapinės - jautresnis socialinis reiškinys, jų taip lengvai nenušluosi. Buvo pasirinktas kitas kelias - viską pamiršti, apleisti, palikti likimo valiai.
Po karo senosiose kapinėse ir toliau laidoti žmonės, duobkasių kastuvai įsiremdavo į senuosius karstus. Sovietinė kapinių estetika šiurpino iš kitų Lietuvos vietovių atsikrausčiusius naujakurius, ypač žemaičius. Evangeliškų kryžių pašonėje pridygo pilkšvų metalo dėžių su penkiakampėmis žvaigždėmis, kiurksojo inkarai, lėktuvų propeleriai. Kapinės apžėlė, vasarą šalia kapų saulėje kaitindavosi pusnuogės garnizono karininkų žmonos. Atidengti rūsiai virto viešaisiais tualetais.
Klaipėdos pirklys Julius Ludwigas Wieneris, miesto magistratui palikęs bene visą užgyventą turtą, tikėjosi, kad po mirties jo kapavietė nenuskurs. Nenuspėjo ateities - geradariui pastatytą gražų balto marmuro partenoną sovietmečiu apniko girtuokliai. Išmontuotas puošnus antkapinis paminklas su dorėniško stiliaus kolonomis vėliau buvo pavogtas. Daug niekšybių padaryta. Istorinės kapinės, kuriose ilsisi daug iškilių žmonių, virto šabakštynu - piktžaizde miesto centre.
- Po suiručių tušti namai apgyvendinami, kai kam praverčia ir ten rasti svetimi rakandai. Tačiau kapinės - išskirtinė vieta. Keista, kad Klaipėdoje pasirodę pirmieji naujakuriai nesidrovėdavo savo artimųjų guldyti į kitų amžinojo poilsio vietas. Juk žinojo, kad ne vieno ten palaidoto žmogaus giminaičiai dar gyvi, dar gali čia pasirodyti...
- Negandos aptemdo protą. Pokariu laidoti mirusiuosius apleistuose kapuose buvo įprasta - jokios šventvagystės. Sentikiai prie kryžių su gotiškais užrašais privirindavo metalo skersinius ir puošdavo jais savo artimųjų kapavietes. Nebuvo kam reikšti pretenzijų. Dabar galime piktintis, o tada iš visų Sovietų Sąjungos kraštų suvažiavusiems įvairių tautybių ir likimų žmonėms rūpėjo ne praeitis. Galbūt jie šitaip mėgino kabintis į gyvenimą? Klaipėda buvo uždaras, užsieniečių nelankomas miestas - tipiškas sovietinis produktas nususintoje erdvėjė.
- Negi atvykėliai, tarsi laukinių prerijų užkariautojai įžengę į ištuštėjusią Klaipėdą, čia galėjo daryti, ką tik nori?
- O dabar ar visi suvokia, kaip reikia elgtis, ką saugoti, ką griauti? Vertybių krizė - panaši. Šv. Jono bažnyčios šventoriuje atkasti senųjų gyventojų palaikai 6 metus dūlėjo Klaipėdos universiteto garažuose - visi jų kratėsi kaip įmanydami. Dabar ant seniausios miesto bažnyčios pamatų, taip pat ir žmonių kaulų, kyla viešbutis. Ir tokius triukus išdarinėja ne kokie nors pokario tamsuoliai, bet aukštuosius mokslus baigę žmonės. Smerkiame pokario vandalus, bet elgiamės panašiai.
Anais laikais irgi būta visokiausių veikėjų - vieni kapuose ieškojo aukso, kiti daužė paminklus iš pykčio kaip svetimos kultūros reliktus. Kažkokio nesuvokiamo laukinio siautulio užvaldyti žmonės naikino viską: nugriauti vertingiausi pastatai, išdarkyti interjerai, sudaužyti gražiausi marmuro paminklai. Vandalizmo banga buvo užliejusi ir periferiją. Beveik visose Mažosios Lietuvos gyvenvietėse mačiau negailestingai nusiaubtas senąsias kapines.
Neprižiūrimi kapai apauga žolėmis, tada atsiranda dingstis juos sulyginti su žeme. Taip ir buvo padaryta - 1971 m. Klaipėdos valdžia nusprendė sunaikinti paskutinį rytinėje dalyje dar išlikusį senųjų kapinių kvartalą. Žmonėms liepta artimųjų palaikus greičiau išsikelti. Šitaip buvo paminti ir sovietiniai įstatymai, leidę naikinti tik tokias kapines, kuriose paskutinis žmogus palaidotas prieš dvidešimt metų.
- Kodėl seni kapai šioje kapinių dalyje nebuvo nušluoti anksčiau?
- Žmonės čia dar buvo laidojami, bet tai tik pagreitino įvykius. Po Josifo Stalino mirties naujasis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas atleido vadžias: žmonės lengviau atsikvėpė, Klaipėdoje pradėjo lankytis užsienio turistų. Svečius, ypač tuos, kurie kilę iš Rytprūsių provincijų, šiurpindavo pamėkliškų kapinių miesto centre vaizdas, valdžiai tokios „reklamos“, aišku, nereikėjo. Nuspręsta, kad visiems bus ramiau, jeigu senieji kapai ir paminklai išnyks.
- Ar bandyta juos gelbėti panašiai kaip vėliau Klaipėdos centre griaunamą senosios gaisrinės pastatą? Juk šviesesni žmonės tada buvo sujudę - protestavo, rašinėjo peticijas, skundus valdžiai...
- Kalbate šiandienos sąvokomis, o tuomet jokios pilietinės visuomenės dar nebuvo. Senųjų kapinių ir kitų istorinių objektų likimas rūpėjo gal tik saujai žmonių, kuriems Mažosios Lietuvos vardas ir praeitis dar šį tą reiškė. Pamatęs, kad paminkliniai antkapiai ir kryžiai griaunami, tą pačią dieną nuvykau į Palangos oro uostą - reisiniai lėktuvai tuomet dar skraidė į Vilnių. Naiviai tikėjau, kad vandalizmą gali pažaboti aukštesnioji šalies valdžia - LTSR kultūros ministerija.
- Kaip ministerijos valdininkai reagavo į jūsų pranešimus?
- Kultūros ministro Dainiaus Trinkūno neužtikau, bet mane išklausė jo pavaduotojas Vytautas Jakelaitis - žvalus ir guvaus proto valdininkas, vėliau vadovavęs Klaipėdoje įkurtiems LTSR konservatorijos fakultetams. Papasakojau, kas vyksta, priminiau, kad senose kapinėse palaidota daug miestui nusipelniusių iškilių asmenybių. Prašiau išsaugoti bent jau gražiausius ir vertingiausius paminklus - perkelti juos į muziejus.
V. Jakelaitis man padėkojo, kad rūpinuosi kultūros paveldu. Sugrįžęs į Klaipėdą pamačiau, kad kapinės ir toliau sparčiai naikinamos - takus užgriozdino nuversti antkapiai, visur voliojosi didžiulės krūvos išluptų metalo tvorų, kryžių. Komunalininkai viską be jokios atrankos krovė į sunkvežimius. Jiems tai buvo tik bevertis metalo laužas.
- Tais laikais Lietuvoje jau veikė už kultūros ir istorijos paminklų apsaugą, jų priežiūrą ir restauravimą atsakingos įstaigos. Negi ir jos nusigręžė nuo naikinamų istorinių kapinių?
- Tada aš pats jau dirbau Paminklų restauravimo instituto Klaipėdos skyriuje. Apie kokį Mažosios Lietuvos paveldo saugojimą tada buvo galima kalbėti? Mano nuomone, to skyriaus vadovas paminklosaugininkas Vytautas Zubovas bei Muziejų ir kultūros paveldo apsaugos valdybai tuomet vadovavęs Jonas Glemža neįvertino senųjų kapinių reikšmės miesto istorijai, nepadarė to, ką galėjo ir net privalėjo padaryti.
Bandžiau klibinti miesto valdininkus: „Vyrai, darykite ką nors, esate arčiausiai, matote, kas vyksta.“ Prirėmiau prie sienos tuometį paminklosaugos tarnybos vadą. Jis mano akivazdoje net tris kartus kėlė telefono ragelį, bet ir taip ir nesiryžo pranešti vadovybei, kad Klaipėdoje nuo žemės paviršiaus paskubomis šluojamos senosios kapinės - neabejotina Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybė.
- Sunku įsivaizduoti, kad norėta sunaikinti viską vienu smūgiu - nefiksuojant garsesnių kapaviečių, alėjų ir takų tinklo, statinių, kitokių vertybių, neparengus jokio senojo paveldo išsaugojimo plano...
- Tada buvo tik vienas planas - greičiau išvalyti kapines. Ir visi pritarė. Užsukęs į tuomečio miesto vyriausiojo architekto kabinetą rodžiau jam nuo vaiko kapo nuplėštą dailų kryželį, įrodinėjau, kad tokius meno kūrinius reikia saugoti, o ne gabenti į metalų sąvartyną. Jis tą kryželį galbūt tik iš mandagumo pavartė rankose ir „išgelbėjo“ - pasidėjo į savo spintą. Po to pareiškė: „O ką mes galime padaryti, jeigu valdžia taip nusprendė?“ Kaip Pontijus Pilotas nusiplovė rankas.
- Ką darėte susidūręs su valdžios įstaigų abejingumu ?
- Puoliau fotografuoti griaunamus paminklus, gelbėjau, ką galėjau. Darbų vykdytojas buvo sukalbamas - leido išsivežti vertingesnius dirbinius. Juos sukrovėme į du sunkvežimius. Gražesnius antkapius paprašėme užkasti į žemę. Padėjo bičiulis kraštotyrininkas Vytautas Tamošiūnas, keli jauni architektai ir skulptoriai. Pavyko išgelbėti gal tik dešimtadalį to, kas tada buvo nugriauta. Daug meniškų kryžių, tvorelių, antkapių detalių iškeliavo į metalo laužyną Rimkuose.
- Kapinių naikinimo vajų pratęsė Skulptūrų parko kūrimo iniciatorius - tuometis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, vėliau pasukęs su Sąjūdžiu, pasirašęs Kovo 11-osios Aktą. Kaip vertinate šio daugelio klaipėdiečių gerbiamo buvusio miesto vadovo veiksmus dabar?
- Negaliu ir nenoriu smerkti žmogaus, kuriam už nuopelnus suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas. Kapinės išties atrodė apgailėtinai, gal jis nebematė kitokios išeities. Sklandė gandai, kad ten bus įkurtas rusų rašytojo Maksimo Gorkio vardu pavadintas poilsio parkas, kalbėta ir apie kažkokio didžiulio fabriko statybą. A. Žalio idėja sukurti čia lietuviškos kultūros erdvę nebuvo blogiausia. Juk kitose šalyse niekas nesistebi išnykusių kapinių vietose žaliuojančiais parkais.
- Tada viskam diktavo kompartija, o Rytprūsių paveldas jai buvo lyg ašaka gerklėje. Galbūt V. Žalys dar mėgino ką nors nuveikti, bet ir jo rankos buvo supančiotos - net pažangūs vadovai, jausdami didžiulį kitų šulų spaudimą, tais laikais negalėjo arba bijojo priešintis.
- Klausiau jo, gal „iš viršaus“ gautas nurodymas sunaikinti kapines. Bet A. Žalys kitų įsakymais nesidangstė, matyt, ir pats buvo įsitikinęs, kad apleistą teritoriją reikia sutvarkyti taip, kad čia būtų poilsio ir ramybės zona. Sukvietė menininkus, didžiavosi įkurtu Skulptūrų parku. O gal žmogus tiesiog nenorėjo man sakyti visos teisybės, baksnoti į kitus. Jis jautė kaltę tik dėl iš tikinčiųju atimtos Šv. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, nors pekla buvo užkurta Kremliuje.
Panašūs vandalizmo aktai tada vykdyti ir kitose buvusių Rytprūsių teritorijose. Karaliaučiuje 1968 m. susprogdinta pilis, nedaug truko, kad būtų sulyginti su žeme didingos katedros griuvėsiai, kiti paminklai. Vykdomosios valdžios atstovai tik kalbėjo apie miestų tvarkymą žmonių gerovės labui, tačiau viskam dirigavo nematomi ideologai arba jų uolūs parankiniai - istorinės atminties ir paveldo naikintojai.
- Kodėl kapinėse stovintis paminklas 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyviams niekam neužkliuvo, išliko sveikas, o kitur Lietuvos nepriklausomybės kovas primenantys monumentai sunaikinti?
- Ilgametė Klaipėdos kraštotyros muziejaus vadovė Bronė Elertienė man pasakojo, kad po juo irgi buvo pakišti sprogmenys. Tai sužinojusi ji valdžiai išaiškino, kad šis memorialas atspindi lietuvių pastangas priešintis germanizavimui. 1972 m. paminklas netgi buvo restauruotas - steloje iškaltus Gedimino stulpus, kitus lietuvybės simbolius teko pridengti skardomis. Senąjį paveldą gelbėjome kaip išmanydami.
- Po karo netoli kapinių įsikūrusioje KGB būstinėje buvo tardomi iš miškų suvežti partizanai, vykdytos egzekucijos. Kalbama, jog budeliai rūsiuose nukankintus žmones užkasdavo čia pat, senosiose kapinėse.
- Pastatas, kuriame KGB buvo susisukusi savo gūžtą, išlikęs - čia įsikūrę muitininkai. Girdėjau, kad po nuosprendžių rūsiuose buvo šaudomi rezistentai. Lavonų toliau neveždavo. Kam kagėbistams vargti, gaišti laiką, deginti benziną, jeigu šalia yra apleistos kapinės? Tiesa, patikimų dokumentų ar kitų duomenų, kad ten palaidoti kankiniai, nerasta. Kaip buvo iš tikrųjų, galime tik spėlioti.
Šią versiją tikrino mano bičiulis rašytojas Kostas Kaukas, redagavęs Sąjūdžio savaitraštį „Klaipėdos keleivis“ - ką nors prisimenančių žmonių prašyta atsiliepti. Vienas neprisistatęs vyras pranešė, esą sušaudyti žmonės užkasti griovyje šalia kapinių. Net parodė man vietą, dabar užklotą šaligatvio plytelėmis. Tais laikais vieni tęsti paieškų negalėjome. Kas žino, galbūt dar trypiame KGB aukų palaikus?
- Kalbama, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje istorinėse Klaipėdos kapinėse nebeliko jokių materialių vertybių - kapų plėšikai čia jau buvo išnaršę, išgrobstę viską, ką tik galėjo.
- Rytinėje dalyje dar buvo likę paminklų, kryžių, kurie skyrėsi nuo statomų Didžiojoje Lietuvoje - prie jų tvirtinamas ne Nukryžiuotojo atvaizdas, bet ploštelės su užrašais. Kapai buvo žemi, sumontuoti iš granito ar betono bordiūrų. Netgi kūdikių kapavietes puošė nedideli metaliniai antkapiai. Kai kuriuos man pavyko išsaugoti. Išskirtinis senųjų Klaipėdos krašto kapinių bruožas - metalo dirbinių gausa.
Kryžius, ažūrines tvoreles puošė lieta arba štampuota įvairių gėlių žiedų, rozečių, lapų formos ornamentika. Meistrams tereikėjo pasakyti, ko nori, jie viską sukomponuodavo pagal užsakovų skonį. Iki XIX a. vidurio Klaipėdos architektūroje išryškėjęs jugendo stilius paplito ir kapinėse - metalinės paminklų apdailos detalės priminė tai, ką dabar matome išlikusių senųjų pastatų fasaduose, interjeruose.
Persismelkus panieka praeičiai galima pliurpti, kad visos senosios kapinės anksčiau ar vėliau sunyksta, tampa nereikalingos, tad kuriam galui jas saugoti. Kai kam galbūt kyla pagundų nušluoti ir Rasų kapines Vilniuje. Beje, panašių šūkaliojimų tenka išgirsti...
- Kur padėjote iš griaunamų kapinių išvežtus granito paminklus, metalinius kryžius, tvoreles?
- Metalo dirbinius dviem sunkvežimiais nuvežėme į senamiestį - jauni paminklų restauratoriai juos iškaišiojo kiemelyje. Kai kuriuos kryžius priglaudė skulptoriai. Dalį dirbinių sukrovėme apleistame Daržų gatvės sandėlyje, kur dabar įsikūręs Menininkų kiemelis. Grįžęs iš stažuotės Sankt Peterburge, sužinojau, kad sandėlis apvogtas. Nulėkęs į metalo laužyną ten išvydau liūdną vaizdą - į metalo kūgius jau supresuotas meniškas tvoreles, kryžius. Pranešiau milicija, bet kas iš to...
Kai kurių antkapių ir keturi vyrai nepakeldavo. Gražiausius užkasėme kapinėse, pasižymėjome vietas. Kai kuriuos paminklus reikėjo paslėpti saugiose vietose. Klaipėdos paveikslų galerijos vadovas, Sibiro tremtinys, menotyrininkas Jonas Tatoris dar spėjo aprašyti vertingiausius paminklus - remdamiesi jo studija kapinių griovėjams aiškindavome, ko negalima vežti į akmenų skaldyklą ar sąvartyną.
Paveikslų galerijos kieme ilgai gulėjo paminklas J .L. Wieneriui. Puošnus pirklio Hermano Gerlacho ir jo žmonos Marijos antkapis saugomas mūsų muziejuje. Dalis metalinių kryžių ir tvorelių atsidūrė vėliau įkurtame Kalvystės muziejuje, kur prieškariu veikė meistro Gustavo Kackės kalvė. Išgelbėtų metalo dirbinių kolekcija eksponuojama kiemelyje ir salėse. Kai kurie darbai paženklinti G. Kackės ir kitų garsių kalvių inicialais.
- Po ilgų klajonių į senąją vietą sugrąžinto paminklo J. L. Wieneriui istorija, ko gero, galėtų tapti intriguojančio romano arba kino filmo siužetu. Gal įmanoma atkurti ir kitas sunaikintas kapavietes?
- Jis saugotas muziejuje, kol vietos žydų bendruomenė suskato tvarkyti savo kapines. J. L. Wieneris buvo žydas, todėl paminklą perėmę tautiečiai jį globojo, kol sužinojo jo testamente išreikštą pageidavimą būti palaidotam šalia krikščionių kapų. Velionio valią įvykdėme antrąkart - paminklas perkeltas į parką.
Ši istorija - greičiau išimtis. Ieškant senųjų kapaviečių, atstatant išlikusius antkapius, tektų pajudinti Skluptūrų parko ekspoziciją - užsisuktų niekada nesibaigianti pertvarka. Gal mums reikėtų vieną kartą padėti galutinį tašką, kad nesisuktume amžinai tų pačių ydų rate.
- O ką siūlote daryti su paminklais, kuriuose užkasėte parke, išslapstėte kitose vietose? Negi jų vieta - po žeme?
- Tegul guli ten, kur saugiau. Nesaugomi paminklai dingsta. Kartais atrodo, kad plėšikai, satanistai, vartantys kryžius ir antkapius, niekada neišnyks. Vienam geram bičiuliui parodžiau senosiose kapinėse palaidoto garsaus žmogaus, karališkojo žvejybos inspektoriaus, kraštotyrininko Ernsto Vilhelmo Beerbohmo šeimos kapavietę. Po to vienas paslėptų antkapių dingo - kažkas išrausė ir išsigabeno.
Panašiai išnyko ir Taravos Anikės skulptūros postamentas, gulėjęs vienoje civilinės saugos slėptuvėje. Parodžiau jį vienam restauratoriui, labai stebėjosi, žadėjo ją perkelti į garbingesnę vietą. O kitą dieną sunkus akmens luitas mįslingai dingo. Teatro aikštėje atstatant paminklą Klaipėdą apdainavusiam poetui Simonui Dachui, reikėjo iškalti ir naują postamentą Anikei. Jos bronzinė skulptūra po karo irgi mįslingai dingo.
Po tokios patirties pradedi nepasitikėti net paveldosaugininkais. Parodysiu, kur užkasti senieji antkapiai, bet tik tuomet, kai praeities vertybių apsauga bus užtikrinta. Paminklai užkasti ir kitose vietose.
- Skulptūrų parkas - naujoji gyvenimo realybė: jaunos mamos parko takais ritina vežimėlius, vejose mankštinasi sportininkai, šnekučiuojasi ant suoliukų susėdę senjorai. Ar verta graužtis, narstyti prieštaringą šios vietovės praeitį, juk nieko nepakeisime?
- Pripažinus pasikeitusį parko tapatumą kaip vienintelį, būtų ramiau mindyti žmonių kaulus. Bet manyje kažkoks kirminas dar krebžda - gal tai senųjų baltų pasaulėžiūros įtaka ? Jiems kapinės buvo šventa vieta, nesvarbu, kas guli po žeme - mylimas žmogus, kaimynas ar net kadaise buvęs mirtinas priešas. Mūsų pagoniškieji protėviai dažnai traukdavo į kapines pasišnekučiuoti su mirusiaisiais. Ir ne tik per Vėlines...
Neteigiu, kad skulptūrų parkas - blogybė, nors man ne viskas čia patinka. Modernisto Mindaugo Navako šedevras - dygliuotą miną primenanti jo skulptūra „Simetriškas“ (anksčiau - „Fantastinis jūrų gyvūnas“) - vienus glumina, o kitus žavi. Menininko užmojį galima suvokti kaip ironiją, iššūkį sustabarėjusiam mąstymui. Bet tuo pat metu tai - tolerantiškumo stoka, akibrokštas tiems, kurių kapus prislėgė „siurrealistinis monstras“. Parke yra ir daugiau tokių su ankstesniais tapatumais „nesusikalbančių“ meno kūrinių.
Tarkime, M. Navakas vėlių šlamėjimo parke neišgirdo. Ne daugiau už jį žinojo Stanislovas Kuzma, tačiau jo „Pieta“ (autorinis pavadinimas „Žemė“) kitokia - atrodo kaip paminklas mirusiesiems. Abu menininkai - Nacionalinės premijos laureatai - vietovės dvasią suvokė skirtingai. Pats prisidėjęs prie skulptūrų parko ekspozicijos kūrimo, nenorėčiau pamokslauti. Galima tik apgailestauti, kad ne viskas pavyko. Kai kuriems kūriniams gal labiau tiktų Smiltynės promenada.
- Ne visų čia sovietmečiu palaidotų žmonių kapai iškelti iš parko teritorijos - per Vėlines prie jų plevena žvakių liepsnos...
- Tai dar vienas skaudulys. Ir neaišku, kaip jį išgydyti. Miesto savivaldybė lyg ir pasirengusi sutvarkyti tokias kapavietes, bet kaip jai sugaudyti artimuosius, jeigu jie net šaukiami neatsiliepia. Stebiuosi, kad žmonės nepajėgia, o gal nenori savo giminaičių kapų iškelti kitur. Kiti tremtinių palaikus atsiveža net iš Sibiro...
- Galime amžinai diskutuoti ir trypčioti vietoje. Gal jau laikas užkasti kovos kirvius, susitaikius su tuo, kas jau įvyko, pripažinti daugialypę šios istorinės uostamiesčio teritorijos tapatybę.
- Seniai laikas, tačiau pagerbkime ir tuos, kurių kapai dėl įvairių aplinkybių, o gal ir dėl mūsų abejingumo, sunyko. Jiems nereikia tokio aukšto, kaip sovietmečiu parke pastatytas monumentas raudonarmiečiams, paminklo. Užtektų kuklesnio, kuris primintų vietovės praeitį. Šalia paguldykime kelis išsaugotus kryžius, antkapius. Toks akcentas taptų jungtimi tarp būties ir nebūties, tarp gyvybės ir mirties.
Jo labiau reikia ne mirusiesiems, o galbūt mums patiems, jei norime gyventi santarvėje su savo sąžine. Taip pat ir su visų čia palaidotų žmonių vėlėmis. Įdomiausia, kad visiems bendrą kryžių „chačkarą“ ne juokais pasišovę statyti naujieji klaipėdiečiai - vietinės armėnų bendruomenės nariai. Tokie kryžiai puošia jų senąsias kapines.
