H. A. Čigriejus gimė 1933 metais Vidugiriuose, Pasvalio rajone. 1959 metais jis baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1990 metais rašytojas apdovanotas Jotvingių premija, 1992 metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 2004 metais jam buvo skirta Vyriausybės meno premija, 2011 metais apdovanotas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
„Nors daugiau nei pusę amžiaus gyvenu Vilniuje, man čia saulė pateka ne toje pusėje”, - duodamas interviu "Lietuvos ryto" korespondentui Ramūnui Gerbutavičiui sakė rašytojas, kuris atmintyje ir vaizduotėje iki šiol gyvena gimtojoje Aukštaitijoje.
H. A. Čigriejus prisipažino, kad prieš daugelį metų žadėjo senatvėje grįžti gyventi kur nors į Pasvalio ar Biržų kraštą.
„Kur aš grįšiu? Kartais nuvažiuoju, bet nieko ten nebepažįstu – visi jau kapinėse. Mano sugrįžimai - eilėraščiuose ir apsakymuose”, - ištarė rašytojas.
Jo smulkiojoje prozoje stilingai vaizduojama tai, ką mes jau negrįžtamai praradome, - kaimo buitis ir būtis, kupina nepretenzingų įvykių ir nuotykių.
- Savo pirmąją knygą - eilėraščių rinkinį „Metų šviesos” - išleidote būdamas 38 metų. Palyginti su kitais kolegomis, ganėtinai vėlai. Kodėl?
- Mano eilėraščių spaudoje pasirodė dar 1957 metais. Kadangi nerašiau apie jokius laimėjimus, partijas ar leninus, ilgą laiką buvau ignoruojamas. Kita vertus, ilgai ir pats nesiveržiau leisti knygos. Mat visi tuomečiai poetai buvo prisistatę savotiškų perkūnsargių, kurių aš paprasčiausiai nemokėjau ir nesugebėjau pasistatyti. Gal ir gerai, nes būčiau pakliuvęs į „Grūto parko lyrikos” tomelį. (Juokiasi.)
- O kas atsitiko, kad būdamas 63 metų pasukote smulkiosios prozos link?
- Jaunystėje maniau, kad būsiu tik prozininkas, bet ilgainiui pradėjau rašyti ir eilėraščius. Mano lietuvių kalbos mokytoja ne per seniausiai paskambino ir pranešė savo archyvuose radusi 1952 metų Pasvalio rajono laikraštį „Stalino vėliava”, kuriame skelbiamas mano apsakymas.
Apie ką? Apie tai, kaip Amerikoje žmonėms sunku kovoti už taiką. (Juokiasi.)
Prieš kokius 40 metų buvau sumanęs parašyti storoką knygą apie savo gyvenimą. Maniau, kad mano vaikams bus įdomu paskaityti, kaip tėvas gyveno.
Nors prirašiau galybę puslapių, sudaryti knygos dėl įvairių priežasčių nepavyko. Dabar aš iš to aplanko kai ką išpešu ir pasinaudoju rašydamas apsakymus.
- Išleidote jau kelias prozos knygas. Taip ir traukiate idėjas ir atsiminimus iš to aplanko?
- Ne vien. Labai mėgstu klausytis ir atsiminti pasakojimus, kas kam ir kur yra iš tikrųjų atsitikę. Iš tų akmenėlių ir dėlioju savotiškas mozaikas, kurias paįvairinu savo vaizduote.
Tų nuotykių juk visiems atsitinka. Štai mano žentas ėjo į savo pažįstamo laidotuves su gėlių puokšte. Atėjo į namus, o duris atidarė tariamas velionis. Pasirodo, jo bičiulis buvo gyvas.
- Viename knygos "Ir parnešė apynio kvapą" apsakyme aprašomos po lauką lakstančios avys su parištais raudonais kaklaraiščiais. Ar sovietiniais laikais taip iš tikrųjų galėjo atsitikti?
– Tai tikras faktas. Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos matematikos mokytojos draugė pasakojo, kad jai taip buvo atsitikę ir tai jai įvarė daug baimės.
- O kas, be pasakojimų ir minėto aplanko, dar įkvepia rašyti?
- Galas žino. Varna įdomiau sukrankia ir rašau. Kita vertus, niekada nesėdu rašyti, kai galva tuščia - atseit dabar sėsiu ir ką nors parašysiu. Nemoku išprovokuoti apsakymo. Man turi šauti kokia įdomesnė mintis, su kuria, kaip sakoma, imi dirbti.
- Ar yra kokių esmingesnių skirtumų, kai rašai eilėraštį ir apsakymą?
- Yra. Eilėraštis ateina spontaniškai - vyksta kažkoks minčių lakstymas pirmyn ir atgal, jas stengiesi pagauti už uodegos ir pririšti prie balto popieriaus lapo. O rašydamas prozą iš lėto plėtoji savo temą.
- Esate pasvalietis, kuriam būdinga aukštaitiška dvasia. Kaip apibūdintumėte tą aukštaitišką dvasią?
- Poetas Antanas Miškinis savo kolegai Petrui Panavui yra labai gražiai pasakęs, kas yra aukštaitiška dvasia: „Aukštaitis pirma nusibezda ir tik tada apsidairo.” (Juokiasi.)
Poetas Kazys Bradūnas irgi yra taikliai apibūdinęs aukštaitį: „Kaip aukštaitis įsivaizduoja rojų? Sėdi. Šalia - alaus uzbonas ir lašinių paltis. Ir geria. Atsidaro durys, pro jas galvą įkiša Dievas: „Vyrai, ar jums nieko netrūksta?”
Aukštaitis - nepiktas ir jautrus žmogus. Kartais alaus pagėrę aukštaičiai gali apsikumščiuoti, bet netrukus apsikabinę toliau mėgaujasi alumi.
Aš ir vieną savo knygų neatsitiktinai pavadinau „Ir parnešė apynio kvapą”. Tas apynys - savotiškas dvelksmas nuo Šiaurės Lietuvos. Ramios ir kantrios. Mano herojai - ne didvyriai, o paprasti žmonės. Savotiški ekvinokcijų žmonės, kuriuose yra tiek pat dienos, tiek pat nakties, tiek pat bjaurasties, tiek pat švaros.
- Nuolatinis jūsų kūrinių palydovas - alus. Kodėl gi jis jums toks svarbus?
- „Vien tik su alaus pagalba atsiranda bendra kalba”, - ar tik ne Kazys Binkis surimavo šią taiklią įžvalgą. Mūsų krašte senais laikais niekas nemokėjo varyti naminukės. Visi virė alų, jis buvo visų darbų ir švenčių palydovas.
Alaus darymas buvo ištisas ritualas. Mano knygoje „Varna braukia ašarą” aprašytas visas alaus darymo procesas ir receptūra, kurią atkūriau padedamas savo motinos. Dabar tos tradicijos nunykusios, nors kai kas dar verda ir tikrą alų.
