31 metų aktorius T.Schillingas, viešėdamas mūsų šalyje, daugiausia kalbėjo apie Niko vaidmenį juostoje „Oh Boy”. Jis tik užsiminė, kad prieš porą metų filmuodamasis Vilniuje per tris darbo mėnesius sutiko mylimąją.
„Paryžius ir Venecija - niekai! Vilnius - meilės miestas”, - priėjo prie išvados T. Schillingas.
Tarp garsiausių jo vaidmenų - Adolfas Hitleris Urso Odermatto juostoje „Mano kova” ir Benjaminas Hanso Christiano Schmido filme „Crazy”.
- Ar jums, vaidinančiam nuo vaikystės, reikėjo mokytis profesijos? - paklausiau T.Schillingo.
- Kaip prizą už vieną savo vaidmenų gavau stipendiją pusę metų mokytis Niujorke, Lee Strasbergo institute, kuriame yra studijavę tokie aktoriai kaip Robertas De Niro, Alas Pacino, Marlonas Brando. Tai visi mano mokslai. Bet man pasisekė, kad dirbu su talentingais režisieriais ir daug iš jų išmokau.
Dabar galiu pasakyti, kad esu laimingas būdamas aktoriumi, nors tai nėra paprasta profesija ir joje sunku įsitvirtinti. Priklausai nuo daugelio dalykų: scenarijaus, režisieriaus, sėkmės.
Pavyzdžiui, filmas „Oh Boy” turi visus sėkmės požymius. Jis daug kam patinka, daug kas jį giria. Todėl daug dėmesio sulaukiu ir aš, pagrindinio vaidmens atlikėjas. Jei šis filmas nebūtų pavykęs ir niekas apie jį nekalbėtų, būčiau vienas eilinių aktorių, kuris pavaidino, ir viskas tuo baigėsi.
- Įdomu, o kaip ruošėtės dvidešimtmečio Hitlerio vaidmeniui filme „Mano kova” pagal dramaturgo George Tabori 1987 m. farsą? Kaip priėmėte tokį personažą?
- Perskaičiau G. Tabori pjesę. Tuo metu ji buvo vaidinama Berlyne, bet aš sąmoningai nėjau žiūrėti spektaklio, kad kito aktoriaus sukurtas vaidmuo man netrukdytų.
A. Hitleris kilęs iš Austrijos, todėl turėjau pramokti austriško dialekto. Kadangi dvidešimtmetis A. Hitleris, atvykęs į Vieną, glaudėsi skurdžių prieglaudoje ir badavo, ir man teko gerokai numesti svorio.
Šis vaidmuo man buvo vienas sunkiausių. Yra aktorinių paslapčių, padedančių įsijausti į tokį herojų. Pasistengi suprasti jo elgesį, nebijai pasiduoti emocijai, kurią tavo herojus patyrė, nebijai gyventi jo gyvenimo.
A.Hitleris turėjo daug baimių, dėl to dažnai ir greitai įsižeisdavo. Jis gyveno savo fantazijų pasaulyje. Į tokį charakterį reikėjo persikūnyti be jokios distancijos - to reikalavo režisierius. Kad niekas nė neįtartų, kad nesu Hitleris.
- Šešiolikmečio Benjamino Leberto romanas „Crazy” - viena kultinių knygų. Ar buvote ją skaitęs, kai ėmėtės kurti Benjamino personažą?
- Filmas buvo kuriamas tuo metu, kai knyga buvo ruošiama leidybai. Režisierius buvo skaitęs B. Leberto knygos apmatus ir tikėjo, kad tai gera knyga, kurią verta ekranizuoti. Aš pats knygą perskaičiau, kai jau pasirodė filmas.
Benjaminas giminingas kitiems literatūros ir kino antiherojams, kaip ir „Oh Boy” Niko, nepaisant jų amžiaus skirtumo. 2000-aisiais sukurtas filmas „Crazy” buvo pristatomas kaip to laiko jaunosios kartos portretas.
Su „Crazy” irgi nemažai keliavome po įvairias šalis - save tame filme atpažino ne tik dvidešimtmečiai, bet ir vyresnės kartos žmonės, net tų dvidešimtmečių tėvai. Juk visais laikais būna žmonių, kurie kitaip žvelgia į pasaulį ir nepritampa prie jo.
