Tiesa, dirigento A. Nelsono žmona K. Opolais, neseniai debiuto “Metropolitan Opera” proga paklausta apie Latvijos operos aukso amžių, pareiškė, jog Latvijoje visada buvo fantastiškų dainininkų, tik sovietmečiu jie negalėjo ištrūkti dainuoti svetur, o dabar pagaliau atsivėrė pasauliui.
Tačiau Latvijos nacionalinės operos (LNO) vadovas 52 metų Andrejas Žagaras, šiuo metu statantis spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, latviškąjį operos fenomeną aiškina kitaip: “Iškilių dainininkų ugdymas buvo mano pastarųjų dešimties metų aistra.”
- Kaip jūs ugdote dainininkus? – paklausiau A. Žagaro.
-Kai 1996-aisiais pradėjau dirbti teatre, supratau, kad negalėsiu visą laiką kviestis užsienio solistų - neleis biudžetas. Reikėjo kurti savo stiprų dainininkų ansamblį, kad teatras būtų pastebimas tarptautiniu mastu.
Pradėjau atkakliai ieškoti naujų talentų. Pasikviečiau į teatrą dvi geriausias šalyje vokalo pedagoges - E. Garančos motiną Anitą Garančą ir A. Antonenkos krikštamotę Margaritą Gruzdevą, kad jos nuolat dirbtų su perspektyviausiais dainininkais. Ėmėme tik jaunus talentus - sugadintų ne.
Mūsų muzikos akademija gadina dainininkus, nes joje nėra gerų pedagogų. Kartais perimame jos pirmakursius ar išmestus studentus, ieškome talentų choruose. Pavyzdžiui, K. Opolais buvo choristė. Ji ir A. Antonenka iš viso nesimokė akademijoje, o dabar dainuoja pagrindiniuose pasaulio teatruose.
Minėtos dvi pedagogės išaugino pirmąją stiprių dainininkų kartą. Po to supratome, kad reikia plėstis - pakviečiau dar vieną pedagogą iš Italijos. Dabar turime ir pedagogų iš Belgijos bei Olandijos.
- Kur randate ugdymui lėšų?
- Ši mūsų veikla niekada nebuvo finansuojama iš valstybės biudžeto. Pirmus 7-8 metus pedagogams mokėjo didžiausia Latvijos alaus kompanija „Aldaris“.
Dabar turime studijas finansuojantį privatų fondą. Be to, 50 procentų lėšų gauname iš Europos Sąjungos, nes trejus metus priklausome europiniam Operos akademijų tinklui, kuris vienija turinčius savo akademijas arba studijas teatrus.
Pinigų turime daugiau negu anksčiau, todėl galime kviestis studentų ir iš užsienio.
- Tačiau savi talentai vėliau pabėga?
- Jie išvyksta dainuoti į pasaulį ir su džiaugsmu grįžta padainuoti namo už honorarą, kokį galime jiems sumokėti. Mes padedame žmonėms augti, o jie noriai atsimoka už tai savo pirmajam teatrui.
Neseniai per LNO gastroles Maskvos Didžiajame teatre su mumis dainavo K. Opolais. A. Antonenka Latvijoje sukūrė savo pirmąjį Radamesą, E. Garanča - savo pirmąją Karmen. Su M. Rebeka parengėme keturis vaidmenis. Artistai nori vaidmenis pirmą kartą atlikti namie.
- A. Nelsonas šiemet du kartus nominuotas Tarptautiniams operos apdovanojimams, kurie bus teikiami balandį Londone. Kokia jo sėkmės istorija?
- Jautėme, kad jis labai talentingas muzikantas. (Prieš studijuodamas dirigavimą A. Nelsonas grojo LNO orkestre trimitu. - A.A.). Supratau, kad reikia jį skirti LNO vyriausiuoju dirigentu. Tuo metu Andriui buvo 25 metai, jis greitai tobulėjo - buvo magiškas muzikas. Per ketverius metus (2003-2007) jis padarė labai daug.
Aš leidžiu pasireikšti jauniems talentams. Teatre nėra hierarchijos, lankstymosi titulams. Nuo pat vadovavimo LNO pradžios laikiausi žiaurokos nuostatos: svarbu ne vardai, o talentas. Mes neleidžiame dainuoti nusipelniusiems, bet praradusiems formą solistams.
Specialiai pakviečiau Gintarą Rinkevičių, kad išvalytume teatro orkestrą. Reikėjo objektyvaus profesionalo. Dirigentas savo šalyje negali būti objektyvus - juk su kažkuo jis žaidė smėlio dėžėje, mokėsi, giminiuojasi ir t.t.
Orkestro reforma buvo skaudi - man grasino, rašė laiškus, kėlė skandalus. Užtat dabar yra kokybė. Aš nepatogus - darau tai, ką, jaučiu, reikia daryti.
- Ką veiksite, kai baigsis jūsų direktoriavimo teatre kadencija?
- Tai įvyks šių metų pabaigoje, bet svarstau, ar neišėjus anksčiau. Šiemet turiu penkis operų pastatymus, reikės daug važinėti. Man svarbiausia buvo sudaryti teatro programą 2014-iesiems, kai Ryga bus Europos kultūros sostinė. Ją jau turiu.
Jei naujoje LNO taryboje bus sukalbami žmonės, gal dirbsiu toliau. Mat kultūros ministrė sugalvojo steigti tarybą, kuri realiai vadovautų teatrui, o ne turėtų, kaip anksčiau, tik patariamąjį balsą. Jei taryboje bus nenutuokiantys apie kultūrą politikai, vargu ar liksiu teatre.
