Susana, kaip ir tūkstančiai kitų Peru gyventojų, yra prieš kelis šimtmečius į Pietų Ameriką vergų pirklių atvežtų afrikiečių palikuonė. Anot dainininkės, tamsiaodžiams šios šalies gyventojams iki šiol sunku integruotis į šalies visuomenę, todėl savo gyvenimą ji nuo jaunų dienų skiria kovai už afroperujiečių teises. Pakeliui į populiarumą jai teko iškęsti skurdą, išgirsti šimtus „ne“ ir be atsako belstis į daugybės koncertų salių bei įrašų leidyklų duris.
Šiandien dainininkės įtaka muzikos pasaulyje neabejotina. Ją kviečiasi muzikos festivaliai, dainininkė koncertuoja populiariose TV laidose, o 2011-aisiais tapo Peru kultūros ministre, bet po pusmečio iš šio posto buvo priversta atsistatydinti, kai šalyje vėl pasikeitė politinis klimatas.
Kovo 12-ąją Vilniaus Kongresų rūmuose dainuosianti atlikėja prieš viešnagę pasakojo apie savo pasirinktą kelią, politikoje patirtus sunkumus ir kūrybą.
- Turbūt bus teisinga pasakyti, kad lietuviai apie Peru žino palyginti nedaug. O ką apie Lietuvą žinote jūs?
- Visai nedaug, bet tikrai žinau, kad lietuviai moka kovoti už savo tradicijas, nes jums daug metų teko ginti savo savarankiškumą nuo didelių valstybių. Norėčiau rasti Lietuvos rašytojų kūrinių, išverstų į ispanų kalbą, kurie leistų man prieiti prie lietuvių tautos sielos taip, kaip atsitiko su Čekija, kurią pažinau skaitydama Milano Kunderos kūrinius.
- Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie būsimą jūsų pasirodymą Lietuvoje?
- Kartu su manimi keliauja būgnininkas, gitaristas, bosininkas ir smuikininkė. Atliksime daugiausia dainų iš mano albumo „Afrodiaspora“, bet kadangi dar niekada nesu buvusi Lietuvoje, pasistengsiu pateikti bendrą savo darbų apžvalgą. Ji apima poeziją, tradicinę afroperujiečių muziką ir Afrikos kilmės Andų muzikantų kūrybą.
- Jūsų kelias į sceną nebuvo lengvas. Kokius sunkumus teko patirti bandant pradėti profesionalią dainininkės karjerą?
- Mano pirmasis iššūkis buvo kovoti su diskriminacija. Dainos, kurias atlieku, yra labiausiai socialiai atskirtų žmonių muzika. Tų, kurie yra neturtingi, kitos odos spalvos. Be to, aš dainuoju poeziją, o poetai dar labiau atstumti, nes jų mintys yra novatoriškos.
Buvo labai sunku išsikovoti vietą. Pirmiausia man teko surasti savo erdvę pasaulyje, pasiekti, kad manęs klausytųsi Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tik tada mane nustojo ignoruoti Peru.
Teko verstis viskuo: ruošti maistą, pardavinėti namuose virtą uogienę, mokyklose vesti šokių pamokas. Tik niekada nesutikau dainuoti komercinės muzikos.
- Esate minėjusi, kad jūsų muzika sunkiai skynėsi kelią į Peru rengiamus koncertus, radijo stotis. Kodėl?
- Viena vertus, galėčiau pasakyti, kad tai dėl rasizmo. Dar todėl, kad mano šalyje žiniasklaida nėra nepriklausoma ir demokratiška.
Kita priežastis - muzikos turinys. Poezija erzina neišmanėlius. Jiems nerūpi, ką mano dainos sako, jie labiau vertina vulgarumą, gyvenimo skandalus, o ne meną.
- Daug dėmesio skiriate afroperujiečių kultūrai išsaugoti ir propaguoti, esate įkūrusi tam skirtą institutą. Ar Peru vis dar tenka susidurti su rasiniais stereotipais?
- Vis dar juntama diskriminacija dėl odos spalvos, dėl akcento ar kalbėjimo manieros. Sekdama kitų žinomų afrikiečių kilmės menininkų pavyzdžiu, stengiuosi skleisti muziką svarbiausiose pasaulio scenose.
Esu įsteigusi Atminimo kultūros centrą, kuris yra Santa Barbaros mieste 190 kilometrų į pietus nuo Limos. Ten kadaise plytėjo cukranendrių plantacijos, kuriose buvo išnaudojami vergai iš Afrikos. Turime biblioteką, muziejų, konferencijų salę ir klases. Bibliotekoje saugome svarbių dokumentų apie afroperujiečių indėlį į Peru kultūrą. Turime ir nemenką įrašų archyvą. Rengiame knygą, kuri greitai bus išleista. Tai lyg kelionė per afroperujiečių bendruomenių istoriją - jų raidą, įsiliejimą į visuomenę, suirimą.
- Jūsų repertuare yra ir linksmų, ir melancholijos kupinų dainų. Kurios jų geriau apibūdina jus?
- Visos jos yra mano gyvenimo išraiškos dalis, nes jame yra ir švenčių, ir apmąstymų akimirkų.
- Kurį laiką dirbote Peru kultūros ministre. Jei pasitaikytų proga, ar grįžtumėte į politiką?
- Tai leido man pasiekti tam tikrus asmeninius tikslus. Nepriklausau partijoms, bet tikiu socialine lygybe, kovoju už tai kad kiekvienas vaikas turėtų lygias galimybes, už moterų teises. Tai mano gyvenimo kryptis pastaruosius 50 metų. Savo dainomis aš lydėjau visas šias kovas.
Dirbdama ministre bandžiau ilieti meno jautrumo į šaltą biurokratiją. Ar vėl sutikčiau būti ministre? Neišsižadu tokios galimybės, nors to neieškau, tai nėra mano gyvenimo tikslas. Bet jei dar kartą siūlytų, neatsisakyčiau, nes yra daug žmonių, kuriems galima padėti.
Buvau pirmoji tamsiaodė moteris mūsų šalies istorijoje, kuri pasiekė tokias aukštas pareigas. Buvau savo bendruomenės balsas, viltis menininkams - nuo muzikantų ir rašytojų iki grafičių dailininkų. Atidariau duris visoms kultūros apraiškoms, indėnų bendruomenėms.
Nebuvo lengva. Tapau skurdžiausios Peru ministerijos vadove. Kultūrai skiriama suma prilygsta keturiems euro centams vienam gyventojui. O tai ministerija, kuri prižiūri viską, kas Peru yra brangiausia. Tai - per 11 tūkstančių senovinių šventyklų, kurios yra neįkainojamos.
Peru nėra įstatymų, ginančių mūsų menininkus. Buvo sunku, kai teko kovoti su biurokratija ir atsilikusia politine sistema, kuri nenori priimti menininkams padedančių įstatymų, nesutinka padidinti biudžeto kultūrai.
Kai pradėjau kovoti dėl ministerijos biudžeto, buvau priversta atsistatydinti. Atgavau menininkės darbą ir esu laiminga. Scena man suteikia daugiau galimybių. Dainuoju ir per vieną vakarą mano pasiųsta žinia gali pasiekti du, penkis ar net dešimt tūkstančių žmonių.
- Esate įrašiusi islandų atlikėjos Bjork kūrinį. Jūsų stiliai - visiškai skirtingi.
- Kartą jaunas Peru muzikantas manęs paklausė: ar esate girdėjusi Bjork? Atnešė man diskų. Supratau, kad jos balsas - unikalus. Kai gavau tekstų vertimus, suvokiau jos mąstymą ir jausmus. Ji yra tikrai puiki artistė, mėgaujuosi jos kūryba. Pasirinkau jos dainą „Anchor Song“ („Inkaro daina“), nes užaugau ir gyvenu prie jūros, o ten apie tai ir dainuojama.
- Ar kada nors gailėjotės sprendimo paskirti savo gyvenimą muzikai?
- Priešingai, neįsivaizduoju, koks mano gyvenimas būtų be muzikos. Be to, aš manau, kad muzika renkasi žmogų. Gal kartais nori nusigręžti, bet ji reikalauja ir ima mokestį už tai, kad bandei išeiti ar palikti ją nuošalyje.
- Kokios didžiausios jūsų moteriškos silpnybės?
- Gražios skaros. Parduotuvėse negaliu joms atsispirti.
- Koncertavote britų TV laidų vedėjo Joolso Hollando šou, į kurį patekti svajoja tūkstančiai muzikantų, pernai paskelbta, kad jūsų vardu Afrikoje bus pavadinta gatvė. Kokiais karjeros laimėjimais labiausiai didžiuojatės ir ko vis dar norėtumėte pasiekti?
- Labiausiai noriu surengti didelį pasirodymą savo šalyje, gastroles Peru. Esu tai padariusi ir anksčiau, bet jaučiu, kad dabar vėl reikia.
Noriu parengti projektą su vyresniais muzikantais, kuriame dainuočiau senas liaudies dainas. Dar planuoju albumą, skirtą Lotynų Amerikos romantiškoms dainoms. Ir afrikietiškų dainų programą, bet jos skambėtų taip, kaip jas įsivaizduoju aš.
