Ieškos pinigų knygai išleisti
Su Kultūros paveldo departamento parama pavyko išleisti knygas „Vilniaus bažnyčios”, „LDK miestai ir miesteliai”, trylika sąsiuvinių tema „Vilniaus namai archyvų fonduose”. Tačiau spaudai parengtas leidinys „Mecenatai Lietuvoje” jau ilgus metus guli Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
„Regis, pajudės iš mirties taško tėvo susisteminta medžiaga apie Lietuvoje dirbusius architektus iš įvairių pasaulio šalių - mano dukterėčia Marija Drėmaitė apsiima rankraščius surinkti kompiuteriu. Tuomet jau ieškosime lėšų tokios knygos leidybai”, - pasakojo G. Drėmaitė.
Faktus rankiojo po kruopelytę
Neįkainojamos vertės žinias apie Vilniaus amatininkus, V. Drėmos skrupulingai suregistruotas plonuose languotuose sąsiuviniuose, G. Drėmaitė atnešė Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorei Jolantai Širkaitei tikėdamasi, kad medžiaga bus įtraukta į instituto leidybos planus.
Prieš kiek laiko šis institutas išleido V. Drėmos „Teatro istorijas”. Tačiau informacija apie amatininkus čia užsigulėjo jau dvejus metus.
„Rinkti istorines žinias apie Vilniaus amatininkus tėvas pradėjo po karo. Pirmiausia jis buvo dailininkas, tačiau mene įsigalėjus socialistiniam realizmui nebegalėjo tapyti. Tuomet ėmėsi darbo archyvuose, tyrinėjo bažnytines metrikas, kol po kruopelę surankiojo faktus apie Vilniuje nuo XV a. dirbusius amatininkus”, - pasakojo G. Drėmaitė.
Surašyta smulkmeniškai
Vartydamas smulkia V. Drėmos rašysena išmargintus sąsiuvinius įsitikini, koks metodiškas ir preciziškai tvarkingas buvo šis mokslininkas.
Visa medžiaga sugrupuota pagal amatus ir penkiasdešimtmečiais - skaičiuojant nuo 1550 iki 1900 metų. Prie kiekvieno išrašo - nuoroda į informacijos šaltinį.
Informacija rodo, kokia margatautė buvo Vilniaus amatininkija. Įvairių sričių meistrus miesto kilmingieji kvietėsi iš skirtingų pasaulio šalių. Jie čia apsigyvendavo, dirbo, kurdavo šeimas.
Iš kai kurių gyvenimų liko tik šykštūs pėdsakai - viso labo gimimo ir mirties datos. Ties kitomis pavardėmis randame išsamesnes biografijas, nuveiktus darbus ar uždirbtus pinigus.
Už tiltą rinko mokesčius
Štai apie mūrininkus Petrą Pielgrzymovicą ir Joną Piotrovičių sužinome, kad 1596-1600 metais jie restauravo Vilniaus katedrą - už 450 kapų skatikų buvo pataisyti mūrai bažnyčioje ir varpinėje.
Statybininkas vokietis Ulrichas Hozijus į Vilnių 1504 m. atvyko iš Krokuvos. Jis vadovavo Vilniaus pinigų kalyklai, užsiėmė Žemutinės pilies rekonstrukcija, tiesė miesto vandentiekį ir prikalbino karalių pastatyti Žaliąjį tiltą, kad pagerėtų prekybos sąlygos.
Žygimantas Senasis pavedė jam statyti tiltą už savo lėšas, o vėliau leido imti tilto mokestį ir susigrąžinti įdėtus pinigus.
„Iš šio muito minimam Ulrichui Hozijui leidome visas lėšas ir išlaidas išrinkti, kurias turėjo statydamas šį tiltą, ir sau atsilyginti tol, kolei visas įdėtas kapitalas sugrįš jam”, - skelbiama karališkajame dokumente.
Taip pat U. Hozijus pastatė Vilniuje Švč. Trejybės ligoninę ir karališkuosius malūnus. Jis buvo ir valstybinių įmonių prižiūrėtojas. Po U. Hozijaus mirties valdovas perdavė tėvo pareigas jo sūnui Jonui Hozijui, kuris, be viso kito, turėjo pataisyti ledo lyčių apardytą Žaliąjį tiltą.
Atsiveria gausybė istorijų
1552-1579 metais, o gal ir ilgiau Vilniuje darbavosi karališkasis Žygimanto Augusto siuvinėtojas Sebaldas Linckas. Jo darbai ir uždarbiai vardijami pusantro puslapio ataskaitoje, parašytoje lenkų kaba.
Kitas šio valdovo dvaro amatininkas - garsus vario liejikas Simanas Buchvicas 1551 m. į Vilnių atvyko iš Krokuvos. Italų skulptorius Giovanni Marią Padovano ir Giovanni de Seni Žygimantas Augustas pasikvietė į Lietuvą iš brangaus marmuro padaryti puošnių antkapių savo žmonoms Elžbietai ir Barborai.
Apie spaustuvininką Danielių iš Lenčycos sužinome, kad iš žmonos kraičio jis 1557 m. įsteigė nuosavą spaustuvę Mažosios Lenkijos reformacijos judėjimo centre. 1576-aisiais jis pradėjo vadovauti pirmajai lotyniškai Vilniaus spaustuvei, kurią įsteigė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis jėzuitų kolegijos ir akademijos reikmėms.
Tarp įdomesnių pavardžių į akis krinta muzikos instrumentų gamintojas Josephas Landsbergas. Vilniaus liuteronų bažnyčios metrikoje pažymėta, kad šis 72 metų našlys mirė 1879-aisiais.
Išmoko iššifruoti raštą
G. Drėmaitė svajoja, kad V. Drėmos kruopščiai susisteminta medžiaga būtų išleista atskiromis knygomis, skirtomis kiekvienam amatui. Pavyzdžiui, „Visų laikų Vilniaus stikliai” ir panašiai. Kiek laiko tai užimtų?
„Tokie darbai greitai nevyksta. Štai su antruoju „Dingusiu Vilniumi” leidykla „Versus aureus” dirbo labai intensyviai, tačiau vis tiek prireikė dvejų metų, kol albumas pasiekė skaitytojus, - pasakojo G. Drėmaitė. - O medžiaga apie Vilniaus amatininkus yra gausi, įdomi - istorikams čia bus nemažai ką veikti. Bėda, kad mūsų specialistai pastaruoju metu užsivertę keliais darbais vienu metu, todėl tokie tyrinėjimai ilgai užtrunka.”
Istorikė Rita Kuncevičienė, anot G. Drėmaitės, vienintelė, įskaitanti V. Drėmos raštą, nuo 2000-ųjų su kolege Audrone Leveriene šifravo ir kompiuteriu rinko didelę jo archyvo dalį.
„Per dešimtį metų taip išsitreniravau, kad V. Drėmos raštą pažįstu geriau nei saviškį”, – juokėsi R. Kuncevičienė.
