Režisierius Algimantas Puipa yra pastebėjęs, kad M. Giedrys ir beveik visi jo kartos režisieriai pabaigė savo kūrybinę veiklą per anksti, kai buvo pilni sumanymų ir dar galėjo dirbti. “Juk 1988-aisiais, kai Marijonas su Andriumi Šiuša sukūrė savo paskutinį savo filmą „Parodų rūmai“ pagal jų mėgstamą Vytautą Bubnį, jam tebuvo 55 metai. Ši karta, atėjus nepriklausomybei, tyliai pasitraukė. Tai yra mūsų kino praradimas“, - sakė A. Puipa.
M. Giedrys (1933-2011) buvo vienas pirmųjų lietuvių kino profesionalų, jo debiutas - novelė “Mums nebereikia” filme “Gyvieji didvyriai” (1960), kuriuo prisistatė pradedantieji tuo metu režisieriai. Filmas pelnė pagrindinį prizą tarptautiniame Karlovy Varų kino festivalyje.
Nors M .Giedrys labiausiai žinomas kaip istorinio filmo “Herkus Mantas” autorius, tačiau jis yra sukūręs nemažai įsimintinų socialinių dramų pagal lietuvių literatūrą - V. Bubnio romanai tapo M. Giedrio filmais “Perskeltas dangus”, “Nesėtų rugių žydėjimas”, Raimondo Kašausko apysaka “Žaliuojančios kalvos” - filmu “Sūnus palaidūnas”. Maskvos televizijos užsakymu M. Giedrys yra ekranizavęs JAV rašytojo Theodore’o Dreiserio “Amerikoniškają tragediją”. Iš viso režisierius sukūrė 14 vaidybinių ir 8 dokumentinius filmus.
Su M. Giedriu aktoriai labai mėgo dirbti, jį tiesiog mylėjo. Aktorė Gražina Balandytė, 1961 m. suvaidinusi jo filme „Svetimi“, sakė, kad „Marius buvo nepaprastai savas. Juk dažniausiai režisieriai būna atšiaurūs, o aktoriai įsitempę prieš juos. Bet Marius - jaukus, švelnus, žmoniškas, jautrus labai. Net negaliu atskirti Mariaus žmogaus ir režisieriaus. Jis švytėjo. Ir mes likom draugai visą gyvenimą”.
Dokumentininkai Diana ir Kornelijus Matuzevičiai su M. Giedriu ilgą laiką buvo kaimynai, šeimos gyveno Karoliniškėse, daug bendravo. Jie M. Giedrį vadina „žmogumi, kuris neturėjo priešų.“
„Marius buvo turbūt vienintelis iš mūsų didžiųjų kino režisierių be jokios Didžio Režisieriaus pozos. Nesutikom nė vieno su Marium dirbusio žmogaus, kurį jis būtų įžeidęs ar žeminęs atseit meno vardan. Apie pasipūtimą net kalbos nėra. Su M. Giedriu visiems buvo patogu. Jis netgi aukodavo savo kaip režisieriaus patogumą, kad visiems jo grupėje būtų gera dirbti. Pas M. Giedrį nereikėdavo vaikščioti ant galvos, nueiti „ten, nežinau kur, atnešti tą, nežinau ką. O koks kino entuziastas buvo! Į kino filmus nuolat eidavo, nepraleisdavo jokio festivalio, jokios premjeros. Labai pozityvus žmogus“, - prisimena K. Matuzevičius.
Ketvirtadienio vakarą Kinematografininkų sąjungos klube M. Giedrio kūrybą padės prisiminti jo filmas “Sūnus palaidūnas” (1984). Pagrindinį vaidmenį sukūrė R. Morkūnas. Čia filmavosi ir kiti lietuvių režisieriai - Gytis Padegimas, Cezaris Graužinis.
Filmo herojus Vilius - be profesijos, išsilavinimo, tačiau labai padorus ir sąžiningas jaunuolis. Per 10 metų, praleistų Vilniuje, jis nieko nepasiekė, neužgyveno net tikrų draugų, o grįžęs iš ligoninės neberado nei savo namų, nei žmonos. Pasikampinėjęs pas svetimus po gero dešimtmečio grįžta į savo gimtinę. Bet ir čia jo niekas nelaukia. Tai filmas apie žmogų be savo vietos - tipišką padoraus ir sąžiningo nevykėlio likimą sovietmečiu.
