Spektaklio režisierius - Artūras Areima. Kokiomis mintimis, idėjomis šiuo metu jis gyvena?
"Artėjančios premjeros apsėstomis mintimis. Galvoje sukasi, kaip sudėlioti visus taškus ant “i” ir surasti “ž”, - prisipažino režisierius.
- Kuo skiriasi dabartinė režisierių karta nuo vyresnių, jau žinomų ir nusipelniusių?
- Tuo, kad jie vyresni, žinomi ir nusipelnę.
- Kokie jūsų darbai buvo tramplinas į didžiąsias teatro scenas ir publikos įvertinimą?
- Manau, kad kiekvienas darbas yra tam tikras taškas, per kuriuos vėliau galėsiu nubrėžti tiesę, bet tramplinų nestatau.
- Kas jums yra teatras?
- Jeigu tikėtume teiginiu, kad laisvi žmonės tik tie, kurių niekados nebuvo žemėje, tai teatras man - bandymas įteigti sau, kad nesi, ir bent kelioms akimirkoms tapti laisvam.
- Kuo suviliojo režisieriaus profesija?
- Beribiškumu.
- Kuo jums imponuoja režisieriaus profesija?
- Tikėjimu žmogumi.
- Ar turite korifėjų, kuriuos galėtumėte išskirti kaip savo įkvėpėjus ar mūzas?
- Robertas Wilsonas, Michaelas Thalheimeris, Thomas Ostermeierisir daug kitų.
-Kokie rašytojai, dramaturgai jus labiausiai domina, brandina?
- Manau, jų labai daug ir vis atsiranda naujų.
- Apie ką labiausiai norisi šiuo metu kalbėti savo kuriamuose spektakliuose?
- Apie žmogų ir jo prasmę žemėje.
- Ar save labiau priskirtumėte prie taisyklių laužytojo ar tradicijų puoselėtojo?
- Prie tradicijų puoselėtojo su taisyklių laužymo protrūkiais.
- Kodėl dramos režisieriai imasi statyti operą? Ar smalsumas išbandyti naują teatrinę formą ar kas nors kita?
- Manau esąs smalsus ir mėgstantis vaikščioti nežinomais keliais žmogus, nes tik taip gali sužinoti savo galimybių ar ribotumo amplitudę. Taip gali atrasti, ko iki tol net neįtarei pažinęs. Įspūdžiais dalysimės po premjeros, o dabar esu visiškai susikaupęs darbui.
- Koks jūsų santykis su operos muzikine dramaturgija? Ar ji netrukdė skleistis jūsų kūrybinėms mintims, o gal kaip tik padėjo?
- Muzikinė dramaturgija, manau, yra visur: architektūroje, tapyboje, fotografijoje, kine... Ji negali trukdyti, ją reikia tiesiog prisijaukinti, pajusti, nes perprasti jos neįmanoma, ji visuomet galingesnė už patį kūrėją.
- Kokį sumanėte „Faustą“ ir kodėl? Kuo jūsų operos „Faustas“ pastatymas bus įdomus?
- Faustas man yra simbolinė, dvasinė žmogaus kova su savimi, savo mintimis, kurios iškilusios į paviršių ne visada sutampa su tikrove. Mintys ne visuomet būna švarios, dažnai - įkyrios, kamuojančios. Jos pradeda riboti judėjimo laisvę, atsiranda psichologinių kliūčių. Žmogus praranda tapatumą su aplinka, jį apsėda ir užvaldo minčių demonai. Toks žmogus įsivelia į simbolinį beprotnamio teatro voratinklį. Taip atsiranda žmonių vadinama kova tarp dievo ir velnio. Man svarbu ne simboliniai įasmeninimai, o dvasinė žmogaus kova, jo priklausomybė nuo savo paties įkyrių minčių, kurias galėtume pavadinti demoniškomis (mefistofeliškomis).
Noriu panoraminiu stiliumi pavaizduoti simbolinį pasaulio beprotnamio teatrą. Čia Faustas panyra į savo įkyriųjų (demoniškų) minčių pasaulį ir pabunda iš gydomojo miego tarsi po dvasinio sukrėtimo.
- Ar nebijote būti apkaltintas esąs nejautrus muzikai, iškirpęs daugybę choro, šokio ir kitų numerių?
- Nemėgstu patogių pastatymų, nes jie primena poilsį ir nieko neduoda, išskyrus gražų vaizdelį.
- Imatės kontroversinių garsių veikalų interpretacijų. Ne išimtis ir operos "Faustas" pastatymas, gan stipriai nutolęs nuo tradicinių. Kodėl?
- Tradiciniai pastatymai primena imitaciją, vaizduotės stygių, originalumo baimę. Tai tarsi užtikrintumas, keistas garantas, kad tas kūrinys turi atrodyti taip, kaip daugelis daro ar rodo istoriniai šaltiniai. Bet kas žino, kaip iš tiesų kūrinys turi atrodyti, jeigu jį mes tik dabar kuriame. Partitūra yra baigtinis testamentas. Ji išliks, ji jau išliko tokia, kokia yra ir nekintama. Tai kam ją dar atkasinėti ir eksponuoti muziejuje paskelbiant datą, kada ir kaip buvo. Tam yra istorija - kas nori, visuomet domisi istorijos faktais. Menas, manau, yra interpretacijos ir kūrybos sritis, o ne atkūrinėjimas.
- Pirmą kartą dribote su operos solistais? Kokie pastebėjimai? Koks, jūsų manymu, turi būti šiuolaikinis operos solistas?
- Smalsesnis, įvairiapusiškesnis. Iškyla nemažai artistiškumo, plastikos problemų, trūksta psichologinės nuovokos.
- Kodėl dramos teatras lengviau pasidavė dabarties tendencijoms ir yra aktualesnis nei operos teatras?
- Manau, tai susiję su imitacijos, konservatyvumo ir interpretacijos sąvokomis.
- Kokias matote operos perspektyvas? Kaip, jūsų manymu, ji turėti evoliucionuoti, kad būtų įdomi ateinančioms kartoms?
- Pirmiausia turėtų kreipti dėmesį į ateinančias kartas ir išsivaduoti iš konservatyvumo.
