- Jūsų susidomėjimas kinu gali atrodyti lyg šuolis į priešingą sritį. Tačiau kinas taip pat susijęs su tyrinėjimu, bandymu išsiaiškinti. Ar šis pasirinkimas buvo pradėto darbo tąsa?
- Mintį galima formuluoti skirtingais būdais. Bet kino metodologija kitokia. Tenka dirbti su žmogaus suvokimo sistema. Kinas veikia mūsų jausmus, tiksliau, jutimo organus - regą, klausą.
Matematika lavina ne tik konstruktyvų, bet ir abstraktų mąstymą. 1996 metais pradėjęs kurti dokumentinius filmus ėmiau eksperimentuoti naudodamas tam tikras struktūras, kurių analogus galima rasti matematikoje. Tai reiškia, kad kiekvienas filmas – tarsi formulė, kai sukuriama savita struktūra, veikianti emocijas.
- Žiūrint jūsų dokumentinius filmus susidaro įspūdis, kad kalbate apie žmones apskritai, o ne apie atskirus herojus. Kodėl?
- Nuo pat pradžių ėjau ten, kur man atrodė įdomu. Pasiklioviau tik intuicija, niekuo daugiau. Kai mano filmografija pasipildė daugiau nei dešimčia dokumentinių juostų, pastebėjau, kad jose nėra pagrindinių herojų, o veiksmas perkeliamas ten, kur susitelkusi minia. Pačiam pasidarė keista, nes nieko panašaus iš anksto neplanavau.
Dažniausiai filmus įkvepia kažkas, ko nežinau ir ką galiu suvokti tik tuomet, kai ekrane pamatau nufilmuotą ir sumontuotą vaizdą. Tai susiję su intuicija, kuri sako, teisingu keliu einu ar ne. Logika, pragmatizmas įsijungia vėliau, kai tenka ieškoti kinematografinės formos.
Žinote, man sunku užmegzti glaudžius santykius su filmuojamais žmonėmis, nes atrodo, kad imu meluoti, išsisukinėti. Negaliu pasirinkti konkretaus herojaus, sekioti paskui jį su kamera, brautis į jo gyvenimą.
Atrodo, kad tuomet jau nebesu teisingas, nes išsikreipia santykis - mano ir herojaus, herojaus ir kameros. Prasideda gudragalviškas žaidimas. Dokumentiniame kine vengiu išpažinčių ir stengiuosi išlaikyti deramą atstumą.
- Tiesa, kad filmo estetika jums ne mažiau svarbu nei tema ar siužetas?
- Taip, dažniausiai idėja padiktuoja formą. Kai nusprendžiau filmuoti „Peizažą”, ieškojau vietos, kur susiburia daug žmonių. Važinėjome po visą Rusiją, beveik iki Uralo. Mane domino vadinamoji liaudies nuomonė. Kita vertus, norėjau parodyti, kuo ir kaip gyvena Rusijos provincija.
Projekte dalyvavo ir Vokietijos televizija, kurios prodiuseriams sumanymas pasirodė įdomus. Norėjosi papasakoti skirtingas istorijas apie gyvenimą, tačiau ne tiesiogiai - imant interviu ir nukreipiant kamerą į pašnekovus, o tarytum iš pogrindžio, subtiliai, neprimygtinai.
Idėja paprasta - stoviu autobuso stotelėje, kur laukia daug žmonių. Stoviu ir girdžiu, apie ką jie kalba. Kilo klausimas, o kaip tai nufilmuoti? Nusprendžiau, kad viskas turi vykti judant, fiksuojant žmonių veidus. Kitaip tariant, kas nors ima pasakoti, kitas tęsia, o aš galiu nutraukti istoriją kur panorėjęs.
Įžangą ir finalą nufilmavau vėliau, o pradėjau nuo vidurio. Dramaturginiu įvykiu tapo žmonės, laukiantys autobuso. Visas veiksmas - ilgas laukimas. Autobusas atvyksta. Kas toliau? Žmonės jį šturmuoja.
Juk Rusijoje niekas nestoja į eilę kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje. Nesvarbu, kad visi tilps, bet kiekvienas nori būti pirmas, užimti vietą, atsisėsti. Tai tiesiog liaudiška pramoga. Suaugę žmonės bent trumpam tampa paaugliais. Paskui jie susėda, ir autobusas nuvažiuoja.
Tuo metu, kai jie laukia, girdime kalbų fragmentus, vėliau kamera priartėja ir pasigirsta ištisos istorijos. Jokios dokumentikos čia nėra - pasakojimus įrašiau atskirai, o paskui juos išdėliojau, kaip man pasirodė geriau. Taigi nė vienas tekstas nepriklauso nė vienam filme rodomam žmogui.
- Didelio susidomėjimo ir įvertinimo sulaukė jūsų dokumentinė juosta „Blokada”, kuri sudėliota iš archyvinių kadrų, nufilmuotų per 1941–1944 m. Leningrado blokadą. Kaip kilo sumanymas?
- Tuo metu dirbau dokumentinių filmų studijoje Sankt Peterburge ir montavau filmą „Gamykla”. Kartą ėjau pro kino archyvų saugyklą. Durys buvo atidarytos, o viduje stovėjo televizorius - vienas montažo režisierių peržiūrinėjo blokados archyvus. Priėjau arčiau ir tris valandas negalėjau atsitraukti - taip sukrėtė viskas, ką pamačiau.
Tą dieną daugiau nieko negalėjau daryti, išėjau pasivaikščioti Sankt Peterburgo gatvėmis. Paskui ilgai mąsčiau, kaip sukurti filmą, kuris skirtųsi nuo prieš tai buvusių pasakojimų apie blokadą. Tuo metu, kai vyko blokada, kino studijos darbuotojai fiksavo įvykius norėdami parodyti, kaip žmonės kenčia. Kalbu apie Romano Karmeno juostą „Leningradas kovoja” (1942).
Pamaniau, jog įdomiau būtų parodyti ne kovojantį miestą, o mirštantį. Vienintelė problema, kad niekaip nesugalvojau, kaip pabaigti filmą. Kiekviename filme yra du svarbūs dalykai – pradžia ir pabaiga, nes paprastai vidurio niekas neprisimena. Finalas formuoja pagrindinę mintį.
„Blokadoje”, atmetant kiekvieną prieš tai buvusį epizodą, galima susidaryti vis kitokį įspūdį. Jei būčiau baigęs filmą epizodu, kai lavonus krauna į duobę, pirštųsi gana pesimistiška išvada. O jei baigi pagaliau iškovota pergale, saliutais, tarsi sakai, kad, nors buvo ir nepaprastai sunku, mes laimėjome.
Kai jau atrinkau medžiagą, reikėjo kažkaip įgarsinti. Teksto jokiu būdu nenorėjau, taip pat ir muzikos, taigi turėjome kruopščiai atkurti natūralius garsus. Norėjau išvengti nereikalingo patoso ir kalbėti paprastai, santūriai.
Po „Blokados” peržiūros Prancūzijoje viena studentė paklausė, kur nufilmavau šią juostą. Tiesiog pavyko sukurti įspūdį, kad viskas vyksta šiomis dienomis - čia ir dabar.
- Naujausiame vaidybiniame filme „Rūke” pagal Vasilijaus Bykovo knygą vėl grįžtate prie karo temos. Kodėl svarbu iš naujo permąstyti, atrodytų, visiems gerai žinomus dalykus, susijusius su Antrojo pasaulinio karo įvykiais?
- Taip, filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta daug, bet mažai kas gilinosi, kas iš tikrųjų vyko tuo metu. Mes žinome tik rezultatus ir nugalėtojus, o paties proceso - ne.
Kai perskaičiau V. Bykovo knygą, ji mane taip sukrėtė, kad tiesiog privalėjau sukurti filmą. Norėjau akcentuoti ne tik kraupius įvykius, bet ir pasirinkimo klausimą, taip pat žmogaus garbę ir orumą, išliekančius nepaisant aplinkybių.
- Tik baigęs filmuoti vaidybinę juostą iškart vėl grįžote prie dokumentikos. Sukūrėte dar du filmus - „Šventojo Antonijaus stebuklas” ir „Laiškas”. Kuo jus traukia dokumentinis kinas?
- O, tai buvo atokvėpis po alinančio darbo vaidybiniame kine. Negaliu atsisakyti dokumentikos - ji suteikia galimybę nebūti atsakingam už viską. O laisvė man - brangiausia.
Kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus
S. Loznica gimė 1964 m. Baranovičiuose, Baltarusijoje. Vėliau jo tėvai persikėlė į Kijevą, Ukrainą, kur jis ir baigė Politechnikos institutą - įgijo inžinieriaus-matematiko specialybę. Dirbo kibernetikos institute, tyrinėjo dirbtinio intelekto sprendimų priėmimo procesus.
1991 m. įstojo į Kinematografijos institutą Maskvoje. 2001 m. išvyko gyventi į Vokietiją, bet nuolat filmuoja Rusijoje. Daugelis jo dokumentinių filmų – „Susitarimas” (2001), „Gyvenvietė” (2002), „Peizažas” (2003), „Blokada” (2005), „Šiaurės šviesa” (2008), „Pasirodymas” (2008), „Šventojo Antonijaus stebuklas” (2012), „Laiškas” (2013) - rodyti ir apdovanoti kino festivaliuose Leipcige, Oberhauzene, Sankt Peterburge, Madride, Krokuvoje, Jekaterinburge, Toronte, Jeruzalėje.
Kaip vaidybinio kino režisierius jis debiutavo 2010 m. filmu „Mano laimė”. Juosta buvo parodyta Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje. Kanuose vyko ir dramos „Rūke” (2012) premjera. Filmas įvertintas FIPRESCI prizu. Kuriant filmą dalyvavo Rusija, Vokietija, Nyderlandai, Baltarusija, Latvija, o montažo autorius – lietuvis D. Kokanauskis.
S. Loznicos vaidybinis f. „Rūke” bus rodomas:
kovo 20 d. 21.30 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 22 d. 18.45 val. Kauno kino centre „Forum Cinemas”;
kovo 24 d. 11.30 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 28 d. 21.45 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”.
S. Loznicos dokumentinius filmus „Laiškas” ir „Šventojo Antonijaus stebuklas” išvysime:
kovo 19 d. 15.30 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 24 d. 20 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 26 d. 19.45 val. Vilniaus kino centre „Pasaka”;
kovo 28 d. 17.30 val. Vilniaus kino centre „Skalvija”.
