„Pamišėlių šeimynėlė“ - Australijos režisieriaus Paulo Johno Hogano darbas. Su šiuo menininku T. Collette dirba ne pirmą kartą ir vadina jį vien vardo raidėmis - PJ, kaip visi. Aktorę ir išgarsino vaidmuo PJ romantinėje komedijoje „Murielės vestuvės“. Tai buvo 1994 metais. Daug vaidinanti ir dainuojanti aktorė, vaidinanti, ne tik Australijoje, bet ir JAV filmuose, nuo to laiko pelnė nemažai prestižinių apdovanojimų. Ji - „Emmy“ nugalėtoja, „Auksinio gaublio“ savininkė, „Oskaro“ nominantė.
Istorija, tapusi „Pamišėlių šeimynėlės“ turiniu, turi realų pagrindą: tai, kas pasakojama filme, iš tiesų nutiko režisieriaus vaikystėje, o jis kilęs iš šeimos, išauginusios penkis vaikus. Vadinas, T. Collette vaidino tikrai gyvenusią asmenybę. Apie tai ir apie darbą su PJ - aktorės įspūdžiai iš užsienio spaudos.
- Aš dievinu aktorystę ir vis dar mėgaujuosi šiuo darbu, - sakė T. Collette. - Mėgstu keltis anksti ryte ir dirbti, niekuomet tuo nesiskundžiu. Labai tai vertinu ir branginu.
Kai buvo kuriamos „Murielės vestuvės“, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip filmą priims publika. Aš net nepagalvojau, kad šis kūrinys sulauks didelio atgarsio. Susivokiau tik tuomet, kai tai tapo hitu už Australijos ribų. Prisimenu save, einančią gatve Niujorke, kai nepažįstami vaikinai, pamatę mane, sušuko: „O, Dieve, juk tai Murielė!“. Tuomet pagalvojau: „Kas čia dabar bus?“
- Kiekvieną Australijos aktorių, kuriam sekasi, vilioja Holivudo spindesys, bet jūs vis dar atrandate laiko filmuotis tėvynėje. Ar darbas Australijoje yra jūsų prioritetas renkantis vaidmenis?
- Dirbčiau vien Australijoje, jei galėčiau. Deja, ši industrija mano gimtinėje ribota. Ji daug mažesnė už Holivudą ar Bolivudą. Tai nereiškia, kad noriu dirbti Amerikoje, bet, kaip sakiau, mėgstu dirbti ten, kur darbo yra daug. Dabar, kadangi turiu vaikų, trokštu kuo daugiau laiko praleisti Australijoje.
- Jūs vėl dirbote su P. J. Hoganu, tačiau nuo „Murielės vestuvės“ praėjo beveik du dešimtmečiai. Ar turėjote planų dirbti drauge anksčiau?
- Dar kai filmavome „Murielės vestuvės“, PJ jau kalbėjo, kad nori sukurti filmą apie moterį, įsiveržusią į jo gyvenimą ir tapusią „nekvalifikuota aukle“. Per tuos du dešimtmečius PJ man vis pasakodavo, kad dirba su filmo scenarijumi, kol galų gale paprašė, kad jį perskaityčiau.
Scenarijus man labai patiko, tačiau buvau išties pamaloninta, kai PJ pakvietė mane tapti šios asmeniškos istorijos dalimi.
- Sakoma, kad aktoriai nemėgsta scenų su vaikais ar gyvūnais. Šioje juostoje jūs vaidinate su penkiomis mergaitėmis ir dar su grėsmingai atrodančiu šunimi. Regis, per filmavimą puikiai praleidote laiką. Ar buvo iš tiesų taip lengva, kaip atrodo?
- Dievinau tas mergaites. Jos buvo tokios skirtingos, tačiau taip puikiai sutarė. Turėjau daug scenų kartu su jomis, jos mane taip prajuokindavo! Užaugusios visos gali tapti puikiomis aktorėmis.
Kiti nepataria dirbti su vaikais ar pradedančiaisiais režisieriais, tačiau kai žmogus dar žalias, jis yra atviras viskam. Tai sukuria aplinką, kurioje gali elgtis natūraliai, net spontaniškai - labai tai vertinu. Iš tikrųjų didžiuojuosi mergaitėmis, jos atliko nuostabų darbą.
Taip, iš tiesų. PJ turi puikią akį, kai renkasi aktorius. Tiesą sakant, iš pradžių abejojau, kai PJ pasirinko Lily Sullivan – vieną iš mergaičių. Tačiau pradėjus repetuoti Lily susigyveno su istorija, tapo drąsesnė, labiau pasitikinti savimi ir iš tiesų atsiskleidė. Buvo nuostabu matyti tą virsmą.
- Filme yra nuostabaus humoro, kuris yra daug juodesnis, palyginti su kitais P. J. Hogano filmais. Šie epizodai buvo suvaidinti pagal scenarijų ar improvizuoti?
- P. J. Hoganas yra nuostabus istorijų pasakotojas. Jo požiūris labai originalus ir jis turi daug gyvenimo patirties. Manau, tiek „Murielės vestuvės”, tiek „Pamišėlių šeimynėlė” yra panašiai „juodi“ ir linksmi. Tokių filmų negali priskirti konkrečiam žanrui, jie ne visuomet aiškiai apibrėžiami. P. J. Hoganas tai daro puikiai, taip pat nuostabiai jis kuria ir moterų charakterius.
- Filmo „Pamišėlių šeimynėlė“ temą puikiai apibūdina jūsų veikėjos žodžiai: „Nėra tokio dalyko kaip normalumas, tai tik dar viena pamišimo būsena.“ Pritariate tai minčiai?
- Neabejoju, kad nėra tokios būsenos, kurią apibūdintum kaip normalią. Filmo „Mažoji mis“, kuriame vaidinau, plakatų apačioje buvo tokia eilutė: „Visi apsimeta esantys normalūs.“
Dabar suvokiu, kad visi filmai, kuriuose vaidinau, nagrinėja individualumo, asmenybės, jos vertinimo ir pagarbos tematiką. Šiais laikais juk gyvename nuobodžioje visuomenėje, kur kiekvienas dėvime tą pačią uniformą.
* * *
Režisierius J. P. Hoganas - apie filmą „Pamišėlių šeimynėlė“: “Istorijos centre - personažas, kurį sutikau dar vaikystėje, kai gyvenome Brisbene. Į Hoganų šeimos gyvenimą atėjo neeilinė moteris. Mano mamai pakriko nervai ir ji buvo išvežta į ligoninę, bet tai nuo manęs buvo nuslėpta. Mano tėtis ir taip buvo pernelyg užsiėmęs, kad sugebėtų skirti laiko penkiems vaikams.
Tad kartą paėmęs autostopu keliaujančią moterį įkalbėjo tapti mūsų aukle. Vis dar prisimenu dieną, kai grįžau namo ir pamačiau netvarkytuose namuose sėdinčią keistą moterį ir sukančią cigaretę.
Nemanau, kad mano mama buvo beprotė, ji tiesiog tapo lengva pastumdėle ir neturėjo drąsos atsikirsti kaip filmo personažė Šaz.
Scenarijų taip pat įkvėpė sesuo Helena. Vos tik persikėlusi gyventi į Sidnėjų ji įsidarbino ryklių iškamšų muziejuje. Namo grįždavo nuolat nusiminusi. Kai klausdavau, kas negerai, Helena atsakydavo: „Sėdėjimas ten ištisas dienas ir žiūrėjimas į negyvus ryklius mane varo iš proto.“ Jos istorija pasufleravo filmo pavadinimą."
* * *
“Pamišėlių šeimynėlės” seansai “Kino pavasaryje”:
Kovo 22 d. 21 val. 45 min. — Vilnius, „Forum Cinemas Vingis”, Didžioji salė ;
Kovo 24 d. 14 val. 15 min. — Vilnius, „Forum Cinemas Vingis”, Didžioji salė.
