Tiesa, renginys įvyko ne toks, koks buvo planuotas iš anksto. Dėl šalto oro funikulieriaus prieigose atsisakė pasirodyti pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikantai.
Bildant kylančio ir besileidžiančio funikulieriaus ratams liejosi Aldonos Ruseckaitės, Viktoro Rudžiansko, Vidmanto Kiaušo, Dovilės Zelčiūtės, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Erikos Drungytė, Virginijos Petroškienės ir kitų Kauno poetų skaitomi kūriniai. Poetai šiai dienai parinko eiles apie Kauną, funikulierių, meilę ir pavasarį.
Į funikulierių įlipę keleiviai iš pradžių stebėjosi tuo, kas vyksta. Tačiau jau po kelių akimirkų nuostabą jų veiduose keitė šypsena. Po kiekvieno eilėraščio aidėjo plojimai ir pritarimo šūksniai.
Buvo ir tokių kauniečių, kurie žinodami apie vyksiančią popietę, į ją atėjo specialiai ir funikulieriumi važinėjo tol, kol skaitovai deklamavo eiles.
Pirmąją poetinio žodžio akciją „Aukštyn žemyn“ funikulieriuje surengę poetai tikino, jog ši erdvė pasirinkta neatsitiktinai.
„Poeto kūrybinis kelias niekada nebūna tiesus ir lygus. Jis yra vingiuotas, su pakilimais ir nusileidimais. Kelionė funikulieriumi puikiai atspindi tai, kas vyksta kūrėjų gyvenime“, - sakė vienas iš akcijos organizatorių V. Rudžianskas.
Netradicinėse erdvėse ne pirmą kartą savo kūrybą skaičiusi poetė T. Marcinkevičiūtė sakė, kad skaityti eiles viešajame transporte yra iššūkis.
„Negali žinoti, ar keleiviai norės klausytis eilių, kaip jas priims, ar nepaprašys nutilti. Tačiau galiu pasakyti, kad šįkart visiems poetams pasisekė. Žmonės mūsų skaitymų klausėsi, plojo ir dėkojo už pakeltą nuotaiką“, - kalbėjo T. Marcinkevičiūtė.
Kauno poetai šią akciją surengė be jokio papildomo finansavimo ir didelių išlaidų.
