Prasidėjus repeticijoms, M. Pitrėnas dalijosi mintimis apie būsimą koncertą.
- Grįžtate diriguoti Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Kokie jūsų lūkesčiai?
- R. Wagnerio kompozicijos kiekvieną orkestrą apnuogina, išryškina stipriąsias ir silpnąsias puses. Žinoma, orkestras gali atsiverti, tačiau kai kuriuos kūrinius sunku sugroti fiziologiškai. Jau po kelių repeticijų matau didelį darbą ir žmonių užsidegimą. Tai leidžia tikėtis, kad įkūnysime muziką ir ji pražys taip, kaip to norėjo R. Wagneris.
- Šiais metais muzikos pasaulis mini Giuseppe Verdi ir R. Wagnerio metus. Kaip susiklostė koncerto programa?
- Šią programą su Kauno simfoniniu planavau jau seniai. Šį kartą pasirinkome lengvesnius R. Wagnerio kūrinius, nereikalaujančius didelės pučiamųjų, styginių sudėties. Toks ir yra Kauno miesto simfoninis orkestras. Vėlyviesiems kompozitoriaus kūriniams reikia didžiulio orkestro ir tai mus riboja.
Programai įtakos turėjo ir solistė S. Stonytė. Ji dainuoja ciklą „Penkios Mathilde Wesendonck dainos“. Manoma, kad poetė M. Wesendonck buvo kompozitoriaus meilužė, jis buvo linkęs į uždraustus meilės ryšius. Taigi ryškiai matome žmogišką dramos liniją. Be kita ko, programoje numatytas Ferenzo Listo „Les Preludes“. R. Wagneris buvo vedęs garsiojo vengrų kompozitoriaus dukterį Cosimą, jos tėvas žavėjosi R. Wagneriu. Dėliodami kūrinio praeities mozaiką iš sąšaukų, gauname daugiau spalvų ir bandome sužmoginti muziką.
- Kuo šiuolaikiniam klausytojui aktuali transcendentinė ir sudėtinga R. Wagnerio kūryba?
- Šiuolaikiniam žmogui R. Wagneris gali būti kietas riešutėlis. Žmonės pripratę prie greito vartojimo ir televizijos kultūros, kuri paprastai siūlo trijų minučių formatą. O R. Wagneris neturi išmatavimų, tai ne trys, ne trisdešimt trys ir net ne trys valandos trisdešimt trys minutės. Tai penkių šešių valandų operos, begalinės melodijos, neturinčios nei pradžios ar pabaigos, visiškai išplaukusios.
Tačiau ši muzika gali būti terapija, išbandymas, patyrimas, kuris vers susimąstyti, sujaudins, galbūt sukels nuobodulį, jeigu klausytojas bus nepasiruošęs. Tačiau bet kuriuo atveju nepaliks abejingų ir turės grįžtamąjį ryšį.
- Kokie jūsų artimiausi planai ir kūrybinės kryptys?
- Mano kelionių maršrutai veda Rygos kryptimi. Ten operos teatras įgyvendina labai ambicingą projektą - stato visą keturių dalių operų tetralogiją „Nybelungo žiedas“.
Varšuvos operos teatre statau Igorio Straviskio „Lakštingalą“, mane kviečia Sankt Galeno opera Šveicarijoje statyti R. Wagnerio „Skrajojančio olando“. Kitais metais Rygoje dirbsiu su retai atliekama vieną pirmųjų R. Wagnerio operų „Rienci“. Jos pirmasis veiksmas buvo sukurtas Rygoje.
Toliau R. Wagnerio savaitė Vilniuje, baletas „Tristanas“, darbas su Nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais. Daug įvairių veiklos barų, bet svarbiausia, didžiausia ir brandžiausia kūryba - šeima.
