Skaitytojai šioje Sarbievijaus kiemo poetų antologijoje ras Nijolės Daujotytės, Elenos Karnauskaitės, Sigito Parulskio, Liudviko Jakimavičiaus, V. V .Landsbergio, Aido Marčėno, Juliaus Kelero, Aurelijaus Katkevičiaus, Virginijaus Gasiliūno, Valdo Daškevičiaus, šviesaus atminimo Roberto Danio anų laikų ir vėlyvesnius kūrinius.
„Atsimenu, kad tuomet, prieš tris dešimtmečius, atėjęs dėstyti į universitetą ir pradėjęs bendrauti su „Literatų kalvės“ nariais tarytum atjaunėjau, nes mano studijų laikais panašių sambūrių net negalėjo būti. Tai buvo išties prasmingas, nors ir nelengvas laikas - dėl mūsų veiklos pasiskundus literatūros klasikams „Literatų kalvę“ net norėta uždaryti, bet, ačiū Dievui, nemalonių dalykų buvo išvengta“, - atsiminimais dalijosi poetinio būrio narius globojęs M. Martinaitis.
„Kukučio baladžių“ autorius teigė, kad „Literatų kalvė“ buvo komanda, o jis savotiškas treneris, kurio pagrindinė užduotis buvo netrukdyti kiekvienai asmenybei ieškoti savojo kelio. „Džiugu, kad jie tą kelią atrado, nepabėgo iš kultūros pasaulio, bet gaila, kad kai kurie metė rašyti eilėraščius“, - kalbėjo M. Martinaitis.
Pasak V. V. Landsbergio, M. Martinaitis vis dėlto buvo ne tik jaunųjų poetų globėjas ir užtarėjas, bet ir subtilus mokytojas, kurio pamokas jis atsimena ir šiandien. Viena tų pamokų - dvi poetams skirtos šmaikščios taisyklės. Pirmoji - eilėraštis, pasak M. Martinaičio, turi būti panašus į gražią, bet ne tobulą panelę, nes tobula panelė labai greitai nustoja dominti, o visada įdomi būna ta, kuri yra truputį žvaira arba jos batelio kulniukas nulūžęs. Antroji – poetas niekada neturi pakilti nuo žemės, todėl jis turėtų į bato padą įsikalti vinį, kuri vaikštant šiek tiek durtų, o skausmas neleistų skrajoti padebesiais.
„Dėkoju, kad Vilniaus universiteto literatai galų gale mane priėmė į savo gretas, - kalbėdamas apie naująją knygą juokavo A. Marčėnas, nepriklausęs „Literatų kalvei“. - Jie tuomet į mane paprasčiausiai nekreipė dėmesio, nes aš ne universitete studijavau, o Sarbievijaus kieme kaulydavau pinigų. Į universitetą aš būčiau ir neįstojęs, nes buvau talentingas, bet negabus. Lygiai taip pat dabar dėstyti galiu, bet mokytis – niekaip.“
A. Marčėnui knygoje „Mylėjau“ įdomiausi tie tekstai, kuriuos anais laikais parašė vėliau kurti metę V. Gasiliūnas ir A. Katkevičius, nes jų eilėraščių kitose knygose neįmanoma rasti.
V. Gasiliūnas prisipažino, kad metė kurti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios paprastai liaujasi eiliuoti vaiką pagimdžiusios poetės. „Vedžiau, sulaukiau vaikų ir mečiau. Be to, nejaučiau, kad savo eilėraščiais galiu perspjauti tokius gerus poetus kaip A. Marčėnas ir S. Parulskis, o būti trečiam - nekoks jausmas“, - šypsodamasis kalbėjo V. Gasiliūnas.
V. Gasiliūnas taip pat atsiminė, kad „Literatų kalvės“ nariai tais laikais savo eilėraščius dažniausiai dedikuodavo patinkančioms merginoms. Todėl jam keista, kodėl jaunieji dabarties poetai labai dažnai savo kūrinius skiria vyresniems savo kolegoms. „Taigi per tuos tris dešimtmečius įvyko šiokių tokių literatūros pasaulio vertybinių orientacijų pokyčių“, - šypsodamasis padarė išvadą V. Gasiliūnas.
