Jo repertuare - ne tik Lohengrinas, bet ir Tristanas, Zygfrydas („Zygfryde“ ir „Dievų žūtyje“), Erikas („Skrajojančiame olande“). Jis dainuoja daugelyje pasaulio scenų - „Metropolitan Opera“ Niujorke, Londono Karališkojoje operoje ir kitur.
- Kokią vietą jūsų repertuare užima R.Wagnerio operų personažai? - pasiteiravau solisto premjeros išvakarėse.
- R.Wagnerį dainuoju jau 11 metų, atlieku bene septynias partijas. Kiekvienas šio kompozitoriaus operos pastatymas - tai gyvenimo dalis, įvykis ir teatrui, ir dainininkui.
R.Wagneris - klastingas kompozitorius. Jis kiekvieną partiją padarė maksimaliai sudėtingą. Turi atiduoti viską, kad sudainuotum iki pabaigos. Kartais net meldiesi likus paskutiniams trims partitūros puslapiams. R.Wagneris - tai begalybės muzika, ji nenusibosta, kad ir kiek jos klausytum. Tai šių dienų muzika.“
- Lohengriną esate dainavęs įvairiuose teatruose, perėjęs net keletą pastatymų. Kuo įdomus režisieriaus Andrejo Žagaro pasiūlytas variantas Vilniuje?
- Režisierius nenorėjo pasakoti istorijos apie dievybes ir antžmogius. jis norėjo gyvos, žmogiškos istorijos. Todėl vilniškiame spektaklyje Lohengrinas nebėra Dievo pasiuntinys. Jis - asmuo, atvykstantis atlikti misijos, turintis išgelbėti auką.
Veiksmas perkeltas į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lohengrinas - pilotas, nusileidžiantis parašiutu atlikti užduoties.
- Veiksmo laikas - Antrojo pasaulinio karo išvakarės - tarsi byloja, kad šiame pastatyme akcentuojami politiniai momentai. R. Wagnerio kūrybai tai ne naujiena. Tas pats Lohengrinas lygintas net su Adolfu Hitleriu, R. Wagnerio kūriniai aukštinti arba drausti politiniais sumetimais.
- Pas mus, Sankt Peterburgo Marijos teatre, kabo operos „Lohengrinas“ spektaklio, turėjusio įvykti 1941 metų birželio 23-iąją, afiša. Ji perbraukta juodais brūkšniais ir ant viršaus užrašyta: „Šiandien -„Ivanas Susaninas“.
Man R. Wagneris - ne politinis kompozitorius. Jį tokį padaryti bandė patys politikai.
O Vilniuje pastatytame „Lohengrine“ politikos nėra - režisierius norėjo kaip nors išsiskirti ir tiesiog pasirinko laikotarpį, kuris būtų panašus į R. Wagnerio vaizduojamus neramius laikus, kai nebeaišku, kas draugas, o kas priešas, kur klasta, o kur meilė...
- Dabartiniai režisieriai, statydami klasikines operas, neretai griebiasi neįprastų, net provokuojančių koncepcijų. R. Wagnerio operos - ne išimtis. „Lohengrino“ veiksmas yra vykęs ir mokyklos klasėje, ir žiurkyne, kai visas choras buvo žiurkės. Ar jūs turite patirties vaidinti tokiuose spektakliuose?
- Per savo debiutą Vokietijoje 2007 metais Kaselio teatre dainavau Tristaną mūvėdams tik glaudes. Tarp kitko, tai labai sunku: scenoje esi nuogas beveik tikrąja to žodžio prasme, niekur nepasislėpsi - nei už kostiumo, nei už dekoracijų. Juolab kad dekoracijų tame spektaklyje tebuvo stalas ir stiklinė kraujo, kuriuo apsipilu.
Sankt Peterburge buvo neblogai pastatytas „Tristanas ir Izolda“, bet ir ten vietoj kalavijo švaistomasi pistoletu, Tristanas įsivelia į peštynes ir mirtinai sužeidžiams pistoleto šūvio.
O dar anksčiau, 2005 metais, dainavau Zygfrydą Lenkijoje, buvusiuose karalių rūmuose - ten telpa 5 tūkstančiai žiūrovų. Šiame spektaklyje teko dirbti tikro kalvio darbą - dumti didžiules dumples, kalti kūju metalą. Aplink skraidė žiežirbos, virto dūmai. Niekur kitur to nebuvo - paprastai spektakliuose paprašo tik vaizduoti, kad mosuoji kūju, o ten viskas buvo tikra.
- Ar tai didžiausi kraštutinumai, kuriuos teko išbandyti scenoje?
- Kas yra kraštutinumai? Arba labai sunkiai atliekamos užduotys, dėl kurių gali nukentėti ir muzika, dainavimas, arba kvailos režisūrinės idėjos.
Man tai nepatinka, bet mus kviečia tam, kad vykdytume režisierių sumanymus. Jeigu pradėsime spyriotis, gali paprašyti išvykti, pakeisti kitu dainininku.
- Esate pirmasis rusų dainininkas, pakviestas į Vokietiją dainuoti R. Wagnerio, galima sakyti, jų nacionalinės muzikos. Kaip jus pasitiko šeimininkai?
- Buvau pakviestas sukurti Tristano vaidmenį Kaselyje. Šis miestas garsėja broliais Grimmais ir Gustavu Mahleriu, kuris ten gyveno.
Kai atvykau į teatrą, kolektyvas buvo tarsi nepatenkintas, dirbo su manimi labai atsargiqai, bet galiausiai sukūrėme gerą spektaklį. Man tai - vienas svarbių manosios vagnerianos, o ir viso gyvenimo etapų.
- Ar jums yra tekę dainuoti Bairoite, garsiajame R. Wagnerio festivalyje, į kurį kaip į Meką traukia patys tikrieji šio kompozitoriaus kūrybos gerbėjai?
- Kol kas nepavyko, nors galimybė buvo. Po debiuto Vokietijoje, Kaselyje, mane į peerklausą pasikvietė Gudrun ir Wolfgangas Wagneriai, Bairoito festivalio globėjai. Padainavau, jiems patiko, žadėjo pakviesti, kai atsiras tinkamas vaidmuo.
Tačiau po trijų mėnesių Gudrun mirė, kiek vėliau - ir Wolfgangas. Jų įpėdinių kol kas nesudominau.
- O kokia pernai Bairoite buvo istorija su rusų dainininku?
- Tai mano kolega Jevgenijus Nikitinas, kuris turėjo dainuoti operoje „Skrajojantis olandas“. Mes su juo dar apsišaudėme replikomis. Jis pareiškė: „Būsiu pirmasis rusas, kuris dainuos Bairoite. Pateksiu į Guinnesso knygą.“
Aš jam atšoviau, kad esu pirmasis rusas, kuris dar 2007-aisiais Vokietijoje dainavo Tristaną. Palinkėjau jam sėkmės ir išsiskyrėme.
J. Nikitinas jau buvo pasirašęs kontraktą, bet jam koją pakišo jaunystės paikystės. Paauglystėje jis buvo skustagalvis ir išsitatuiravo visą kūną įvairiais simboliais, tarp jų - ir nacistiniais. Kai šią tatuiruotę pastebėjo Bairoito festivalio grimuotojai, kilo triukšmas ir su J. Nikitinu buvo nutrauktas kontraktas.
Vokiečiai gudrūs - iš šios istorijos išspaudė dvigubą reklamą: viena, kad jie labai įtakingi, gali atšaukti dainininką paskutinę minutę; antra, kad Bairoitas labai dvasinga, antifašistinė vieta, kur R. Wagneris - šventasis ir visi jį turi mylėti.
Aš pats nemėgstu skustagalvių, fašistų - mano seneliai kovojo Antrajame pasauliniame kare, bet dėl Jevgenijaus apmaudu. Visas Bairoitas dūzgė: rusų dainininkas, sensacija! Ir staiga dar garsiau sudūzgė: jį išvijo!
Operos „Lohengrinas“ premjera. Kovo 22-24 d. 18 val. 30 min. Vilnius, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
