Apkaišė istorijos faktais
Bet juk žmogus nedaro tyčia blogai. Tai kodėl taip neprofesionalu?
Filmo autorius R. Mullanas - 58 metų režisierius, sukūręs daugiau kaip 40 dokumentinių filmų, parašęs per 20 knygų. Darbštus, produktyvus veikėjas, įkūręs kino produkcijų bendrovę „Gizmo Films“, kuri ir platina „Laiškus Sofijai“. „Gizmo Films“ prisistato kaip bendrovė, kuri orientuojasi į biografinius filmus - dokumentinius ir vaidybinius. Vadinasi, neatsitiktinai bendrovės vadovas susidomėjo M. K. Čiurlioniu ir jo žmona Sofija Kymantaite-Čiurlioniene.
R. Mullanas pats surašė ir scenarijų. Herojų meilės siužetą jis apkaišė istoriniais kontekstais. Gražu, kai atvažiavęs į Lietuvą britas ima kovoti už mūsų valstybės laisvę ir visu filmu pasisako prieš okupantus, kurie rusifikavo, prievartavo, žudė, trėmė, žemino.
Pagal „Laiškus Sofijai“ išeitų, kad netgi MKČ mirties priežastis - carinės Rusijos pulkininko priekabiavimas prie Sofijos, grasinimai ištremti jos vyrą į Sibirą, kur „toks beprotis tikrai neišgyventų“.
Pulkininkas, vaizduodamas gerietį, pareikalauja, kad Sofijos Kastukas išvyktų į Peterburgą vienas. O čia jam ir galas be mylimosios - nuo vienatvės ir depresijos.
Metai ir tikri dalykai
Jeigu šitą filmą įsivaizduotume kaip moksleivio rašinį, tai istorijos mokytojas jį gausiai primargintų klaidų nuorodomis.
Tiek to, paprasti kino žiūrovai nėra uolūs istorikai, jiems užteks paties paviršiaus: kad okupantai skriaudė, susirinkusius į bažnyčią ir lietuviškai kalbančius šaudė.
Ar čia 1863 metų sukilimas, ar 1905 metai? Koks skirtumas? Svarbu, kad Kastukui ir Zosei buvo nelengva tokioje šalyje, nors jų asmeninė istorija iš tiesų plėtojosi kiek vėliau, pavyzdžiui, 1909-aisiais.
B. Mullano kadre su užrašu 1882 m. paauglys M. K. Čiurlionis ir jo tėvas Druskininkuose žiūri Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ finalą. 1882-ieji? Jeigu B. Mullanas įterpia metų nuorodas, tai ir mes parodykime savo išprusimą: „Dėdę Vanią“ A. Čechovas parašė 1896 m. Čia smulkmena, vėl visiška smulkmena.
Įdomu, ar žvaigždutės ant caro armijos pulkininko antpečių - savo vietose? Iš to laiko?
Sofija neturi laiko
Nerūpestingas elgesys su faktais tikrai nėra pagrindinė filmo bėda. „Laiškų Sofijai“ autorius niekaip neapsisprendžia, ką jis pasakoja: ar meilės istoriją, ar mažos okupuotos šalies istoriją per vienos šeimos likimą. Ar apie Kastuką, ar apie Zosę. Apie viską.
Filme nėra veiksmo, užtat yra pokalbiai. Herojai sueina į kadrą, apsikeičia replikomis. Replikos paprastos it seriale. Mikalojus Konstantinas Sofijai kartoja, kad įsimylėjo. Sofija Mikalojui Konstantinui: neturiu laiko.
Čia kalba menininkas su moterimi, kuri studijavo literatūrą ir filosofiją Europoje?
Paskui prasideda epizodai, kur jie jau kartu, o tada rusų pulkininkas formuluoja Sofijai savo jausmus. Sofija jam: neturiu laiko.
Būna ir sudėtingiau. Yra scenų, kur Sofija pasisako už lietuvybę ir šalies laisvę. Tada ima atrodyti, kad žiūri filmą apie karštą revoliucionierę, agitatorę nuo tribūnos.
Štai vienas iš agitacinių Sofijos epizodų, kur ji karštai kalba apie daktarą Joną Basanavičių. Kamera kiek atsitraukia ir matome oriai sėdintį Gediminą Storpirštį. Turbūt pats J.Basanavičius. Tiek jo ten ir tereikėjo.
Arba Andrius Bialobžeskis rimtu veidu prisistato: „Mstislavas Dobužinskis“. Su tokia režisūra, kur užtenka persirengus sakyti replikas, lietuvių aktoriai susiduria iš tiesų turbūt tik serialuose.
Filmo Sofija tiek gyva ir patraukli, kiek Marija Korenkaitė atidavė savo šilumos ir aistros tam schematiškam personažui.
M. K. Čiurlionį vaidina jo proanūkis pianistas Rokas Zubovas. Jo personažas jaukus ir bejėgis, amžinai miela ir kalta šypsena. Tai personažo būsena ar realaus muzikanto nepatogumas kadre?
Ir ką gi scenarijus siūlo M. K. Čiurlionui: arba jis bando pasakyti savo jausmą, arba - kaip ir turi būti prastuose filmuose - įkvėptai kuria. Tapo, groja. Kadras tamsus - skurdas juk.
Šitaip atrodo šlovės viršūnė
Kokiai auditorijai skiriamas brito filmas, kuriame herojai kalbasi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai? Gal blizgių žurnalų skaitytojams, ieškantiems žinelių apie garsius vardus? Gal fotokomiksų gerbėjams, apžiūrinėjantiems vakarėlių liūtus?
Būtent jiems - Kastuko šlovės viršūnė po koncerto Peterburge, ypač toji naktinė scena, kur jis eina gatve su dviem prašmatniomis į jį įsitvėrusiomis damomis.
Yra kūryba, yra ir šlovė, o ją įkūnija tos dvi Peterburgo gyvatės. Po to režisieriaus požiūrį rodantis montažinis šuolis: nukryžiuotojo vaizdas. Prasikalto Kastukas...
Žiūrėti „Laiškus Sofijai“ keblu, prailgsta tos dvi valandos, o aprašyti visai nejauku, nes žmonės juk dirbo, stengėsi. Ypač lietuviai aktoriai ir Rusų dramos teatro trupė. Tikėkimės, jiems atlyginta už triūsą.
Pamenu, Lietuvos verslininkai buvo spaudoje gėdinti, kad neprisidėjo prie britų režisieriaus filmo apie lietuvių genijų. Ir kino taryba nepaaukojo nė milijono, nė cento tokiai koprodukcijai.
Šiandien sakau jiems - bravo. Įžvalgūs žmonės.
Gylis kartais baugina
„Gizmo Films“ taip pristato „Laiškus Sofijai“: „Tikrais įvykiais paremta istorija atskleidžia Lietuvos genijaus meilę jam neabejingai moteriai ir gimtajai šaliai. 1875 m. valstiečių šeimoje gimęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis netrukus įrodė esąs itin gabus tiek tapytojas, tiek muzikas. Per savo trumpą gyvenimą menininkas sukūrė daugiau nei 300 paveikslų ir tiek pat muzikinių kompozicijų, kurios iki šiol žavi ir stulbina savo kartais net bauginančiu gyliu. Vos 34 metų sulaukęs M. K. Čiurlionis buvo pakirstas paslaptingos psichinės ligos, sužlugdžiusios jam galimybę išvysti naujagimę dukterį Danutę, kurios menininkas susilaukė kartu su visą gyvenimą jį lydėjusia mylima žmona - žurnaliste ir politine veikėja Sofija Kymantaite.“
Režisierius Robertas Mullanas (g. 1954 m. Koventryje, Jungtinėje Karalystėje) sukūrė filmus „Ambedkaro pėdomis“ (1989, dok.), „Antrą kartą ratu: Motaunas“ (1991, dok.), „Ką sako vardas?“ (1992, dok.),„Kitas Peter Jay“ (1995, dok.), „Rami kelionė namo: ištremtasis šacho sūnus“ (1997, dok.).
