Tarptautinis sveikinimas Teatro dienos proga šiemet primena, koks stiprus būna scenos meno poveikis

Kovo 27-ąją švenčiama Tarptautinė teatro diena. Šią datą 1961 metais nustatė Tarptautinis teatro institutas. Viena šventės tradicijų - žinomo teatro meistro ar su teatru susijusio įtakingo menininko kreipimasis ne vien į viso pasaulio scenos meno kūrėjus, bet į visus, kam teatras svarbus. O gal net ir į tuos, kurie mano, kad teatro menas visai nevertas dėmesio.

Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė

Mar 27, 2013, 2:26 PM, atnaujinta Mar 9, 2018, 5:58 AM

Pirmąją kalbą 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė poetas ir dramaturgas Jeanas Cocteau. Kasmet kreipimąsi skaito vis kitas autorius. Tarp jų buvo dramaturgai Arthuras Milleris, Eugene Ionesco, Vaclavas Havelas, Tankredas Dorstas, EdwardasAlbee'is, kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, poetas Pablo Neruda, aktoriai Lawrence'as Olivier, Helene Weigel, Richardas Burtonas, Judi Dench, Johnas Malkowichius, režisieriai Peteris Brookas, Luchino Viscontis, Ariane Mnouchkine, Robertas Lepage’as.

Šiemetinio kreipimosi į viso pasaulio teatro žmones autorius yra italų režisierius ir aktorius, Nobelio literatūros premijos laureatas Dario Fo. Štai jo kalba. Įsiskaitykime. Tai, kas vyksta teatre, su teatru ir aplink teatrą dabar, turi labai senas šaknis.

* * *

Kadaise, labai seniai, valdžia pademonstravo savo nepakantumą commedia dell'arte aktoriams, išguidama juos iš šalies.

Šiandien aktoriai ir ištisos trupės vargsta ieškodamos viešų scenų, teatro erdvių ir žiūrovų, ir visa tai dėl ištikusios krizės.

Taigi valdžiai jau neberūpi kontroliuoti tuos, kurie siekia išreikšti save ironijos ir sarkazmo priemonėmis, nes neliko nei vietos aktoriams, nei publikos, kuriai tai būtų adresuojama.

Priešingai, Renesanso epochos Italijos valdžia turėjo dėti dideles pastangas, kad priremtų aktorius prie sienos, nes Commedianti džiaugėsi didžiule auditorija.

Yra žinoma, kad didysis commedia dell'arte egzodas įvyko kontrreformacijos laikais, kurių metu buvo liepa išardyti visas teatro patalpas, ypač Romoje, nes aktoriai buvo apkaltinti įžeidę šventąjį miestą. 1697 m. popiežius Inocentas XII, primygtinai spaudžiamas konservatyviausios buržuazijos ir pagrindinių dvasininkijos luomų, įsakė nugriauti Tordinonos teatrą, kuris, pasak moralistų, pastatė daugiausia nešvankių vaidinimų.

Tuo metu, klestint kontrreformacijai, kardinolas Carlo Borromeo, veikęs Italijos šiaurėje, atsidėjo „Milano vaikų“ atpirkimo misijai, nustatydamas aiškias ribas tarp meno, kaip aukščiausios dvasinio ugdymo formos, ir teatro, demonstruojančio šventvagystes ir tuštybę.

Laiške savo bendraminčiams, kurį cituoju ekspromtu, jis pasisako daugmaž šitaip: „Kovodami su blogio sėkla, mes padarėme viską, kad sunaikintume tekstus, kuriuose buvo nuodėmingai burnojama, kad ištrintume juos iš žmonių atminties, sykiu paskelbdami baudžiamąjį nuosprendį tiems, kurie perdavė tokius tekstus spaudai. Tačiau, matyt, kol mes buvome įmigę, šėtonas rezgė savo kėslus su dviguba jėga. Kaip giliai įsiskverbia į sielą tai, ką gali pamatyti akis, palyginti su tuo, ką galima išskaityti iš tokių knygiūkščių! Kaip giliai sukrečia paauglių ir jaunų mergaičių sielas ištartas žodis ir parodytas gestas, palyginti su tuo, ką gali miręs žodis, išspausdintas knygose. Todėl būtina išvalyti savo miestus nuo teatralų, kaip mes tai darome su nepageidaujamomis sielomis.“

Taigi vienintelė išeitis iš krizės yra tikėti, kad didysis išpuolis prieš mus, o ypač prieš jaunus žmones, kurie nori išmokti teatro meno, sukurs naują Commedianti teatro diasporą, kuri, net ir šitaip skriaudžiama, neabejotinai laimės neįtikėtinas pergales naujų kūrinių labui.

* * *

D. Fo (g. 1926 m. kovo 24 d.) - italų dramaturgas, satyrikas, aktorius, režisierius, 1997 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Jo dramos naudoja klasikinius ir commedia dell'arte principus, jos nukreiptos prieš nusikalstamumą, politinę korupciją, ribotą pasaulėžiūrą, netoleranciją. 

D. Fo sukūrė per 70 pjesių, iš kurių garsiausios - „Anarchisto mirtis“ (1974), „Mes negalime mokėti? Mes nemokėsime!“ (1974), „Misterio Buffo“ (1973), „Nuogas ir su fraku“ (1985), „Popiežius ir ragana“ (1989). Jos išverstos į 30 pasaulio kalbų, o kai vaidinamos užsienyje, pritaikomos prie vietos konteksto. Būtent tai pats dramaturgas ir skatina daryti.

Nobelio premijos komitetas pažymėjo, kad D.Fo savo kūryba „varžosi su vduramžių juokdariais pliekdamas valdžią ir keldamas pažemintųjų savigarbą“.

D. Fo “Anarchisto mirtį” 1990 m. Jaunimo teatre buvo pastatęs aktorius Remigijus Vilkaitis. Šiandien akimirkos iš to spektaklio bus rodomos Jaunimo teatre 18 val. – trečiojoje Rimgaudo Karvelio filmuoto metraščio serijoje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.