52 metų Y. Ustaoglu ne tik buvo ketvirtadienį uždaryto „Kino pavasario” konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai” žiuri narė, bet ir pristatė savo naujausią filmą „Skaistykla”.
„Šis filmas atspindi šiandienį pasaulį, kuriame žmonės gyvena tarsi vakuume, – sakė Y. Ustaoglu. – Regis, jau pažinome tą pasaulį, o priešais mus – vėl nežinomybės slenkstis. Sistema, kurioje gyvename, siunčia pavojaus ženklus, bet mes jų nepastebime.
Filme atskleidžiamas vidutinybių gyvenimas, įstrigęs tarp nacionalinės kultūros ir jų asmeninės skaistyklos, pereinamosios būsenos. Veiksmo vieta – pakelės degalinė – liudija nuolat kintantį mūsų epochos laiką. Pagrindiniai personažai yra tarsi lėliukės kokone – jie laukia pokyčių šiame šešėlių ir nepastovios tikrovės pasaulyje, siekia išsivadavimo.”
Y.Ustaoglu išgarsino 1999 metų juosta „Kelionė į saulę”. Šis kūrinys apie turko ir kurdo draugystę Berlyno kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu europietišku filmu. Tad nuo jo ir pradėjome pokalbį su Y.Ustaoglu.
– Kodėl filme ėmėtės nagrinėti neparankias temas, susijusias su Turkijos tikrove?
– 1990-ųjų viduryje Turkijoje vyko aršūs susirėmimai tarp kurdų ir vietos žmonių. Nors šis besitęsiantis konfliktas pareikalavo šimtų žmonių gyvybės, pati problema Turkijoje dažniausiai ignoruojama. Didesnė mūsų visuomenės dalis nenori nieko girdėti apie kurdų egzistavimą.
Man pasirodė svarbu prabilti apie nepakantumą, diskriminaciją, tapatybės paieškas. Juk vien Stambule gyvena apie 2 milijonus kurdų, tad jų neįmanoma nepastebėti. Įtariau, jog sulauksiu priekaištų, bet siekiau, kad ir priešinga pozicija būtų išgirsta. Rašydama scenarijų rėmiausi tikrais atsitikimais. Filme rodoma įvykių seka naivų turkų vaikiną Mehmetą priverčia suaugti.
– Realistinį filmo stilių keičia simboliai, kai du draugai – Mehmetas ir Berzanas, atrodytų, keliauja saulės link, nors pasirodo, kad tai tik gatvė, kurios pabaigoje laukia mirtis. Kodėl pasirinkote tokią istorijos pabaigą?
– Filmo pabaigoje kurdo Berzano noras grįžti į gimtąjį kaimą išsipildo, nors jis parkeliauja karste. Mehmetas pamažu ima suprasti, kuo gyveno jo draugas, koks buvo jo pasaulis. Mirtis juos abu išskyrė, bet atmintyje vis tiek liko kartu patirti įvykiai.
Simboliška paralelė leido išsakyti abstraktesnes idėjas apie ryšį tarp žmonių, kuris man yra svarbesnis nei politinė sistema ar vyraujantis susipriešinimas.
– Filmą „Kelionė į saulę” palankiai įvertino tarptautinė bendruomenė. Kokios reakcijos jis sulaukė Turkijoje?
– Pirmiausia jį gerai įvertino Berlyno kino festivalio publika ir kritikai. Vėliau jis buvo apdovanotas ir Stambulo kino festivalyje. Žinoma, buvo ir neigiamų atsiliepimų, ypač iš tų žmonių, kurie iki šiol negali susitaikyti, kad šalia jų gyvena kurdai, kiti kitataučiai.
„Kelionė į saulę” Turkijoje sukėlė daug diskusijų, ypač tarp jaunimo. Kartais susidaro įspūdis, kad studentai seka visus mano filmus ir kviečiasi į aptarimus. Pagrindinės turkų žiniasklaidos priemonės neretai apeina mano filmuose keliamas problemas, bet užtat palaiko alternatyvi spauda, kino žurnalai.
Man šis ryšys labai svarbus. Štai mano 2009 metų filmą „Pandoros skrynia” dabar nagrinėja studentai, kurie studijuoja psichologiją. Buvau keletą kartų pas juos, kalbėjomės apie šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimą, tėvų ir vaikų santykius.
– „Pandoros skrynioje” pasakojama apie dvi seseris ir brolį, gyvenančius Stambule. Jie sužino, kad teks pasirūpinti sena motina, kuriai nustatyta vėlyva Alzheimerio ligos stadija. Tai, kas turėtų būti natūralu ir tarsi savaime suprantama, tampa dar viena didžiule problema.
– Pastebėjau, kad ne tik Turkijoje žmonės taip susirūpinę savimi ir panirę į rutiną, kad nebegali skirti nei laiko, nei dėmesio kitam, net pačiam artimiausiam žmogui.
Mane domino, kaip veikia kapitalistinio pasaulio skatinamas individualizmas ir kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi, nors materialinės sąlygos vis gerėja.
Tai istorija apie tris vidutinio amžiaus miestiečius, kurie stengiasi gyventi patogiai ir vadovaujasi prisitaikėliška logika. Kai jiems tenka pasirūpinti sergančia motina, pasirodo, kad ši užduotis jiems per sunki.
Kita vertus, susidurdami su iššūkiais personažai priversti keistis. Nenoriu siūlyti jokių konkrečių sprendimų. Man įdomiau atspindėti problemą, kad žmonės pamatytų ją kaip savo atvaizdą veidrodyje.
– Daugelyje jūsų filmų pabrėžiamas santykis tarp jaunų ir senų žmonių. Atrodo, kad tik jie gali susikalbėti ir suprasti vieni kitus.
Kodėl taip manote?
– Ir vaikai, ir jaunuoliai, mano nuomone, dar nėra prisitaikę prie visuomenės normų ar sužaloti gyvenimo purvo, kaip ir senyvi žmonės, kurie nugyveno ilgą amžių. Visos negandos, krizės, su kuriomis susiduria trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, senoliams jau nėra tokios svarbios. Jie grįžta į naivų pradinį būvį, kuriame socialiniai vaidmenys nebegalioja.
Nežinau, kodėl, bet kartais vaikai geriau sutaria su seneliais nei su tėvais. Man įdomus šis santykis – jauno ir seno žmonių bendravimas.
Faktiškai visuose savo filmuose, kurių temos yra skirtingos, užsimenu ir apie susidūrimą su mirtimi, praradimus. Tačiau nenoriu rodyti tik tragiškos tikrovės pusės. Mirties ar nelaimės akivaizdoje herojai priversti subręsti, atsiverti, mokytis perimti patirtį iš kitų.
– Kaip vertinate „Kino pavasario” konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai”?
– Mano manymu, konkursui buvo atrinkti gana stiprūs filmai iš Rytų ir Vidurio Europos. Aišku, režisierių patirtis labai nevienoda, bet vizijos originalios, kaip ir su jomis susijusios temos ir filmavimo technika.
Kai kurios temos kartojosi.
Daugelyje filmų, ypač iš Balkanų regiono, buvo pabrėžiamos socialinės ar diskriminacijos problemos, rasizmas. Kiti labiau gilinosi į vyrų ir moterų santykius. Atrinkti nugalėtoją nebuvo sunku. Lyderis – lenkų režisieriaus Slawomiro Fabickio juosta „Myliu” – išsiskyrė iš kitų filmų. Komisijos narių nuomonės sutapo.
– Konkurse dalyvavo ir lietuvių režisierės Kristinos Buožytės filmas „Aurora”. Koks jūsų įspūdis?
– K.Buožytės filmas buvo bene pats abstrakčiausias. Jis išsiskyrė asmenišku požiūriu, atmosfera, nuotaika. Jame istorija atskleista kūrybiškai.
Tad asmeniškai man lietuvės filmas iš tiesų patiko.
Pelnė prizų įvairiuose kino festivaliuose
Y.Ustaoglu – 1960 m. Turkijoje gimusi kino režisierė ir scenaristė. Pabaigusi architektūros studijas ji dirbo architekte, žurnaliste, kino kritike.
Prieš pasirodant jos debiutiniam pilnametražiam filmui „Pėdsakai” (1994 m.) jau buvo sukūrusi keletą trumpametražių kino juostų. Tarptautinį pripažinimą kūrėjai pelnė filmas „Kelionė į saulę”, kuris buvo apdovanotas Berlyno ir Stambulo kino festivaliuose.
Ketvirtasis režisierės filmas „Pandoros skrynia” (2008 m.) pelnė geriausio filmo ir geriausios aktorės apdovanojimą San Sebastiano festivalyje. Naujausia jos juosta „Skaistykla” (2012 m.) buvo pripažinta geriausia Abu Dabio kino festivalyje.
Y.Ustaoglu 2002 m. buvo Venecijos kino festivalio žiuri narė.
