Kartu Velykas kartu švenčia jau pusę amžiaus
Šią istoriją, kaip linksmą prisiminimą iš savo jaunystės, šypsodamasi pasakojo Juzefa iš Marcinkonių kaimo. Jai antrino jos vyras Stanislovas. Jiems daugiau nei 80 metų, o kartu pečius surėmę gyvena daugiau kaip pusę amžiaus.
Iki šiol Juzefa ir Stasys dainuoja senąsias dainas ir stengiasi išlaikyti senuosius papročius. Ir nors po kurio laiko jie netyčia prasitaria, kad sveikata jau ne ta – turėjo ir operaciją neseniai iškęsti ir kiti skausmai jau neprimena jaunystės, tačiau nei vienas jų nesiskundžia.
Atvirkščiai – retai kada dabar sutiksi tokius giedrus žmones, kurie ne tik šypsotųsi, bet ir visa savo esybe džiaugtųsi gyvenimu ir dzūkiško girių kaimo aplinka.
Kiaušiniaudavo iki išnaktų
Juzefa pasakoja, kad kiaušinių seniau kaimo gyventojai dažydavo labai daug. Dažniausiai kelias dešimtis, o kartais ir pusšimtį.
Velykų laukdavo ne tik vaikai. Tai būdavo atgaiva ne tik sielai, bet ir skrandžiui. Po Gavėnios ant stalo atsirasdavo mėsos, pieno ir kitų skanumynų. Tada jau buvo galima šokti, dainuoti ir linksmintis. Netgi vestuves keldavo.
Per kaimą lalauti eidavo kelios kompanijos. Eidavo jaunimas, suaugę ir net senoliai. Atėję į pirkią giedodavo giesmes, dainuodavo dainas ir sakydavo įvairias prakalbas.
Jeigu kas neduodavo kiaušinių, o įdėdavo tik sūrio ar pyrago – lalautojai būdavo nepatenkinti.
Palikdavo sūrį ant tvoros ir eidavo toliau.
„Būdavo kad kap kutris nenori insilaisc ir durų lalaunykams atdaryc, tadu kokį šposų padarydavom. Rozų vartus tokiam nukėlėm ir nunešį šonan pastatėm“, - apie jaunystės išdaigas pasakojo Juzefos vyras.
Kiaušinių prašytojai lankydavosi nuo sutemų iki vėlumos.
„Kap kadu ne užmigc neduodavo“, - juokėsi Stasys. Jiems būdavo duodama kiaušinių, sūrio, pyrago, o kartais net ir naminės degtinės. Vėliau visi lalautojai susirinkdavo į vieną pirkią, ten užsikurdavo krosnį, kepdavo kiaušinienę, bendraudavo ir švęsdavo iki paryčių.
Margučių paprotys atėjo iš gilios senovės
Manoma, kad kiaušinių marginimas kilęs iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės. O lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei.
Kiaušinis yra bene vaizdžiausias virsmo, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Jis nuo senų senovės buvo vartojami visose šventėse ar įvykiuose, susijusiuose su naujo ar naujos gyvybės atsiradimu.
Kiaušinius dažydavo ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines ar net Sekmines. Dzūkai juokiasi, kad bene pusę metų valgydavo margučius.
Lalauti eidavo suaugę kaimo gyventojai. Kai buvo paprotys, kad po vestuvių lalauti jau nebegalima, tačiau Marcinkonių gyventojai jo nepaisė. Pasiėmę barškučius jie eidavo į kaimą ir pirkių gyventojus laimino dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan.
Kiaušinių marginimas – išmonės reikalas
Kiaušinius dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku ir skutinėjo. Dažymui naudojo gamtinius dažus: svogūnų lukštus (rusva spalva), skroblo žievę ar beržo lapus (gelsvai žalia), ramunėles ar alksnio žirginius (geltona), šieno pakratus (pilkai žalia), rugiagėles (melsva).
Dzūkijoje ypač mėgiami buvo juodi dažai, gaunami iš alksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių. Visus šiuos ingridientus marcinkoniškiai sumerkdavo ir raugindavo 1–2 savaites.
Kartais kas nors pasisvečiavęs svetur parsiveždavo ir kokį naują receptą. Visi ilgai stebėjosi kaip kaimo gyventoja Gražina kiaušinius gražiai išmargina saldainių popieriukais.
Juzefa sakė, kad niekas nesirungdavo, kieno margučiai gražiausi, bet jeigu kas ką naujo išmokdavo ir gerai pavykdavo – tuomet ir kiti bandydavo išmokti marginimo gudrybių.
Tradicijos nyksta
Velykas marcinkoniškiai švęsdavo ne vieną ir ne dvi dienas. Mažiausiai tris, o kartais net keturias - Pasak Juzefos, „raikia daug švęsc, kad ladai neišguryt javų ir kad viskas gerai augc“.
Su šypsena, bet balse jaučiamu kartėliu, Juzefa sako, kad šiais laikais Velykos ne tokios kaip seniau būdavo: „Dabar žmonės kap iš užpečkio ištraukci. Anksciau visų Gavėnių gavėjo, o dabar kožnų dzien pyragus ir mėsų valgo. Dar Velykas ne laukosna švencia, prieg televizoriaus sucinka.“
Tradicijos nyksta. Šventinės pavasarinės dvasios lieka vis mažiau, o margučių marginimo paslaptis kai kas siūlosi tik už pinigus atskleisti. Ir tik senųjų kaimo žmonių nuoširdumas ir svetingumas dar gyvas.
Juzefa su Stasiu ir šiais metais nudažė kiaušinius ir pasiruošė sutikti lalautojus, nors jie jau metų metus neužeina. Bet reikia būti pasiruošusiam. O kas bus, jeigu svečias užeis, o dzūkas bus nepasiruošęs ir jo nepavaišins kiaušiniais, sūriu ir pyragu?
