Tačiau šiemet antrąją Velykų dieną publika galės išgirsti Nacionalinėje filharmonijoje kitą įdomų J.S. Bacho veikalą – “Pasiją pagal Morkų”, sukurtą 1731 metais Leipcige. Jį kompozitorius parašė kaip autoparodiją – perkomponuodamas savo paties ankstesnę muziką.
J.S.Bacho laikais buvo susiformavusi Jėzaus kančios istorijos (pasijų) atlikimo tradicija – jos skambėdavo Didžiojo penktadienio pamaldose. J.S.Bachas sukūrė penkias pasijas, kurių žymiausios – pagal evangelistus Šv.Joną ir Šv.Matą.
Pasaulio muzikos lobyne yra daugybė su Šv.Velykomis siejamų kūrinių ir dar daugiau – tinkamų klausytis šia proga. Vien keturių apaštalų pasakojimas apie paskutiniąsias Kristaus gyvenimo dienas interpretuojamas aibėje veikalų - nuo muzikinių liturginių dramų (misterijų) iki Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
Štai kokį velykinės klasikos šedevrų dešimtuką paskelbė Australijos klasikinės muzikos žurnalas „Limelight“.
1. J.S.Bacho (1685-1750) „Pasija pagal Matą“. Tai didžiausias baroko genijaus kūrinys (jo trukmė – apie 2 val.), parašytas solistams, dviem chorams, dviem orkestrams ir dviem vargonams 1727 metais. Jis švyti pačioje šimtamečių tradicijų žanro viršūnėje, tapęs Didžiosios savaitės muzikine ikona. J.S.Bachas šiuo kūriniu tarsi kuria muzikinę dramą, kurioje įvykius pasakoja evangelistas Matas, o juos komentuoja chorai, kiti veikėjai dainuoja arijas ir ansamblius. Ši muzika peržengia XVIII a. liuteronų bažnyčios slenkstį ir perduoda universalią žinią visų tikėjimų ir epochų žmonėms apie pasiaukojimą ir užuojautą, toleranciją ir viltį.
2. Richardo Wagnerio (1813-1883) opera „Parsifalis“. Tai kompozitoriaus gulbės giesmė – paskutinioji jo opera, pirmą kartą parodyta 1882 m. Bairoito festivalyje. Jai R.Wagneris atidavė visą savo talentą – sakoma, kad „Parsifalyje“ nėra nė vienos nereikalingos natos. Šis drama-misterija vadinamas veikalas pagal XIII a. minezingerio Wolframo von Eschenbacho epą labiau primena religinio kulto aktą negu operą.
Juo R. Wagneris perteikė Mišių esmę, išsisakė kaip krikščionis mistikas. Pasaulinėje praktikoje tai tik antras atvejis, kai kompozitorius liuteronas gyvenimo pabaigoje sukūrė katalikiškas mišias. Neveltui pagal autoriaus valią „Parsifalis“ turėjo būti rodomas tik jo paties suprojektuotame Bairoito teatre Vokietijoje. Mat šios operos sakralumas reikalavo nežemiško garso. Mažai teatro veikalų taip pavergia idėjomis ir genialia muzika kaip šis.
Laimė ar deja, R. Wagnerio valiai nebuvo lemta išsipildyti. „Parsifalis“, kaip ir kitos jo operos, šiandien yra geriausių pasaulio operos teatrų repertuaro puošmena. Pirmasis iš užsienio teatrų jį dar 1903-aisiais pagal nelegaliai nukopijuotą partitūrą pastatė Niujorko „Metropolitan Opera“.
3. Vaughano Williamso (1872-1958) „Five Mystical Songs“ („Penkios mistinės dainos“). Britas agnostikas V. Williamsas sukūrė šias dainas pagal kunigo George‘o Herberto keturias poemas, prilygdamas tekstų autoriui religiniu įkvėpimu. Pirmą kartą dainos buvo atliktos 1911-aisiais, jas dirigavo autorius.
4. Georgo Philippo Telemanno (1681-1767) „Brockes Passion“ („Brockeso Pasija“). Šio kūrinio pagrindas – vokiškas Bartholdo Heinricho Brockeso libretas „Der für die Sünde der Welt gemartete und sterbende Jesus“ („Dėl pasaulio nuodėmių kenčiantis ir mirštantis Jėzus“), pirmą kartą išspausdintas 1712 m. Tai Kristaus kančių ir agonijos literatūrinė apoteozė. Šį libretą savo veikalams pasitelkė daug kompozitorių, tarp jų – G.Händelis (1715-1716), R.Keiseris (1712), J.Matthesonas (1718), G.H.Stölzelis (1725). Tačiau G.Ph.Telemanno 1716-aisiais sukomponuota Pasija bene tauriausiai perteikė Kristaus kentėjimus, nepaisant teksto žiaurybių.
5. Williamo Cornysho (1465-1523) ir Johno McCabe’o (1939) „Woefully Arrayed“. Anglų kompozitorius, aktorius ir poetas W.Cornyshas jaunesnysis dirbo Henriko VIII dvare, rašė religinę bei pasaulietinę muziką. „Woefully Arrayed“ – vienas geriausių jo sakralinių kūrinių, idealiai tinkantis tiems, kurie nori išgirsti dvasingą ir sykiu gedulingą giesmę. Tai įkvepianti meditacija apie Nukryžiuotąjį. Manoma, kad giesmė sukurta pagal anonimo tekstą, bet jame galima įžvelgti Johno Skeltono stiliaus bruožų. Šiuolaikinis anglų kompozitorius J.McCabe‘as jį interpretavo savaip, sušiuolaikindamas.
6. Pietro Mascagni (1863-1945) operos „Cavalleria Rusticana“ („Kaimiška garbė“) “Velykų himnas”. Šioje ankstyvojo verizmo operoje susipina religingumas ir seksualinė aistra. Po premjeros Romoje 1890-aisiais opera greitai užkariavo pasaulio scenas, o “Velykų himnas” ir garsusis jos “Intermezzo” iš karto įsitvirtino koncertų repertuaruose. “Velykų himnas” operoje pasigirsta, kai kaimiečių choras bažnyčioje gieda “Regina Coeli”. Tuo metu himną traukia minia prie bažnyčios kartu su nuodėminga heroje Santuca, kuri bažnyčioje nepageidaujama.
7. Nikolajaus Rimskio-Korsakovo (1844-1908) “Uvertiūra liturginėmis temomis“. Tai senosiomis rusų ortodoksų apeiginėmis giesmėmis grindžiamas perliukas orkestrinės muzikos mėgėjams, užbaigęs kompozitoriaus šedevrų trilogiją (kiti du – ‚Ispaniškasis kapričio“ ir „Šecherezada“). Jo premjera įvyko 1888 m. Sankt Peterburge. Autorius teigė norėjęs šiuo kūriniu įprasminti perėjimą iš rimties į pagoniško siautulio kupiną Šv.Velykų sekmadienį.
8. Aulio Sallineno (1935)„Barabo dialogai“. Tai dramatiškas dainų ciklas penkiems solistams, pasakotojui ir instrumentų ansambliui pagal Biblijos bei suomių rašytojo Lassi Nummi tekstus, sukurtas 2002-2003 m. Nepaisant originalumo ir disonansų, kūrinio kalba nesunkiai suprantama klausytojams. Ši dramatiška ir lyriška muzika kviečia apmąstyti istorijos pamokas.
9. Johno Rutterio (1945) „VariacijosVelykų tema“ dviem vargonams. Britas J.Rutteris geriausiai žinomas kaip choro muzikos kūrėjas, tačiau karjeros pradžioje daug komponavo ir vargonams. Šiose variacijose jis sulydė kelių šimtmečių krikščioniškos muzikos stilius bei technikas – nuo viduramžiškų iki džiazo, tarsi teigdamas: Dievas yra vienas, o jo garbinimo galimybės – neišsemiamos.
10. Giovanni Gabrieli (apie 1557-1612) „Exultet iam angelica turba“. Venecijos kompozitorius šią muziką parašė kaip akompanimentą žvakių šviesai ankstyvą Šv.Velykų rytmetį. Moteto nuotaikos laviruoja tarp sielvartingų apmąstymų apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimo džiaugsmo.
