L. Cheifecas daugelį metų dėsto pagrindinėje Rusijos teatro aukštojoje mokykloje, kurią yra baigęs ir M. Karbauskis. Todėl straipsnio pradžioje – pedagogo įspūdžiai apie GITIS kiemą, kuriame per stojamuosius egzaminus rūko niekam nežinomi jaunuoliai, ilgainiui tampantys teatro korifėjais, tokiais kaip Georgijus Tovstonogovas, Anatolijus Efrosas, Piotras Fomenka.
„Darbas institutas suteikia vieną nedidelę, bet nuostabią privilegiją, - rašo L. Cheifecas. - Mes, režisūros katedros pedagogai, nuolat matome darbus tų jaunų žmonių, kurie neseniai rūkė minėtame kieme, o dabar įstojo ir pereina iš kurso į kursą. Tie jaunuoliai visą laiką keičiasi. Jų niekas, išskyrus mus, kol kas nežino.
Nebeatsimenu, kuriais metais tai buvo, bet gerai pamenu, kaip žiūrėjome vieną P. Fomenkos dirbtuvių pasirodymą. Štai savarankiškas vieno tų vaikinų darbas. Aleksandras Puškinas , „Undinė“. Ir staiga pasijunti priblokštas. Dieve mano, kaip tai padaryta! Visiškai nepanašu į tai, kas buvo iki tol. Tuoj pat lendi į programėlę ir įsimeni pavardę – Karbauskis.
O po to iškyla koks nors spektaklis, apie kurį kalba visa Maskva. Kas pastatė? Karbauskis. Tas pats? Taip, tas pats. Ir štai dabar tas pats M. Karbauskis - V. Majakovskio teatro meno vadovas. To paties teatro, kuriam kadaise vadovavo Vsevolodas Mejerholdas, Aleksejus Popovas, Nikolajus Ochlopkovas, Andrejus Gončiarovas (Eimunto Nekrošiaus mokytojas. – Red.).
Aš dirbu tame teatre ir sukuosi po viską, kas kas ten vyksta. Gal todėl kaip maža kas suprantu, kokį darbą užsikrovė Mindaugas, atėjęs į tokį milžinišką okeano lainerį.“
Pastaraisiais žodžiais L. Cheifecas apibūdino V. Majakovskio teatrą ir pabrėžė, kad lietuvių režisierius mėgina „bent kiek pasukti tą laivą garsiu vardu. Į kurią pusę? Neabejotina – į gyvąją.
Ne viskas iškart pavyksta, ir tai natūralu. Bet tai, kas pasikeitė, nepaprastai svarbu. Mūsų akyse kinta intonacija. Žinau tokios kaitos kainą. Šitą duoną valgiau, eidamas iš vieno Maskvos teatro į kitą. Man atrodo, Mindaugui labai daug kas pavyko, kad ir ką rašytų mano karštai mylima kritika, tinklaraštininkai ir visažiniai teatralai.
Krūvą kvailysčių jie jau spėjo pareikšti. Kai kas jį skubina, kai kam atrodo, kad jis per mažai kraujo praliejo, kai ko nepribaigė. Duok daugiau kraujo!.. O jo lietuviškas temperamentas, jo požiūris į gyvenimą ir supratimas, koks daugiasluoksnis mūsų darbas, jau patys savaime yra puikūs. Lengva prieiti iš šono ir leptelėti: seni, tu iš esmės suklydai. Galbūt. Ir ne kartą. Bet argi gali būti kitaip?“
L. Cheifeco išvada: „Aplinkui knibžda revoliucionieriai, kurie iškerta viską, kas buvo iki jų. Man jie nepriimtini. Man patinka nuosekli režisūra, psichologijos išmanymas - kaip ir dirba M. Karbauskis.“
