- „Ugnies veido“ Kurtas jums buvo pirmas didesnis vaidmuo teatre. Ar galima teigti, kad jis subrandino jus kaip aktorių?
- Tai buvo ne pirmas didesnis vaidmuo, o apskritai pirmasis. Tuo metu man buvo vos devyniolika metų. Įdomi padėtis, likimo pirštas: stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įstojau į antrą kursą ir iš karto pradėjau kurti pagrindinį vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje. Buvau jaunas, neturintis jokios reputacijos, nežinomų galimybių aktorius ir gavau tokį vaidmenį. Manau, tai sėkmė.
Aišku, pirmiausia reikėjo įgyti režisieriaus pasitikėjimą. Neturėjau praktikos teatre, net nebuvau išklausęs pakankamai paskaitų, tad repetuoti eidavau toks, koks esu. Matyt, tai pasiteisino.
- Kadaise O. Koršunovas yra sakęs, kad jūs buvote kaip tik tai, ką jis įsivaizdavo atliekant tą vaidmenį.
- Turbūt. Juk iš „Ugnies veido“ atsirado ir „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, ta pati mūsų pora su aktore Rasa Samuolyte.
- Vis blaškotės tarp šokio ir dramos teatro. Į kurią pusę labiau traukia?
- Anksčiau manęs dažnai klausdavo, kas aš esu: aktorius ar šokėjas? Visuomet atsakydavau, jog būtent todėl ir pasirinkau dvigubą specialybę, kad galėčiau daryti ir viena, ir kita. Dabar galiu pasakyti, kad vis dėlto labiau esu aktorius. Tiesiog dramos teatre turiu daugiau patirties.
Mano teatrinė mokykla ir buvo O. Koršunovas. Tiesiog nebuvo kada lankyti paskaitų, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Repeticijos atimdavo didžiąją laiko dalį. Neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs pasakyti: „Atsiprašau, režisieriau, man dabar paskaitos, negaliu ateiti į repeticiją.“
Man tai buvo kaip dar didesnė aktorinė mokykla profesionalioje scenoje. Aišku, akademijoje sulaukiau įvairių grasinimų. Pamenu, sakė, jog kaip lengvai priėmė, taip lengvai ir išmes. Tiesiog ėmiau ir paklausiau jų, ar man lankyti paskaitas, mokytis dešimtukais ir po to su visais savo dešimtukais išeiti į gatvę, ar jau dabar daryti tai, kas yra mano profesija. Kažkaip per plauką pavyko išsilaikyti.
- „Ugnies veido“ esmė – kartų konfliktas, jų nesusikalbėjimas. Ar tokia tema leido atrasti asmeninio patyrimo?
- Gyvenime esu visiškai kitoks negu mano kuriamas personažas. Šeima, kurią vaidiname, yra diametraliai priešinga mūsų sukurtai teatrinei šeimai, aktoriams, vaidinantiems spektaklyje. Visų mūsų prigimtis yra kitokia negu spektaklio veikėjų. Dėl to buvo tik dar įdomiau.
Tai pirmasis mano vaidmuo, todėl buvo žiauriai įdomu pabėgti nuo savęs ir elgtis taip, kaip gyvenime turbūt niekada nesielgčiau. Provokuoti ir perlaužti save. Tiesiog viską daryti taip, kaip paprasti G. Ivanauskas nedaro. Tai buvo didelis iššūkis. Manau, kiekvienas aktorius, kurdamas vieną ar kitą vaidmenį, nori bent trumpam pabėgti nuo savęs.
- Ar kurdamas vaidmenis nemėgsti po save kapstytis? Ar taip buvo tik „Ugnies veide“?
- Vėliau, įgijęs praktikos, pradedi kapstytis po save, ieškoti spalvų, niuansų, padedančių kurti vaidmenį. „Ugnies veide“ aš aklai pasitikėjau režisieriumi bei vyresniais kolegomis. Kita vertus, kuo daugiau pasitikėti jaunam aktoriui?
Juntu nemenką skirtumą, palyginti su tuo, koks spektaklis buvo prieš trylika metų, ir dabar. Jis žengė žingsnį į priekį. Premjera būna dar žalia, o ilgainiui subręsta kiekviena asmenybė. Kiekvienas naujas vaidmuo padeda jau esamiems vaidmenims ir atvirkščiai – esami vaidmenys padeda kurti naujus.
- Ar Kurto vaidmuo buvo pirmas laiptelis, logiškai ir neišvengiamai atvedęs prie Romeo?
- Velnias žino... Kiekvienas vaidmuo pakloja tam tikrą pagrindą, nuo kurio gali atsispirti kurdamas kitą vaidmenį. Jaunam žmogui dar kurį laiką reikalingas pakilimo takas, o ilgainiui prarandi teisę turėti tokį taką. Pakilimo taku tampa visi sukurti vaidmenys ir įgyta praktika.
„Ugnies veide“ ir „Romeo ir Džuljetoje“ plėtojamos skirtingos temos. „Romeo ir Džuljetoje“ – trumpa, bet labai stipri dviejų žmonių meilė. Tai yra pagrindinis spektaklio variklis ir vedlys. Nesakau, kad „Ugnies veide“ meilės nėra –ji yra, tačiau tik lygiagrečiai kartų konfliktui. „Romeo ir Džuljetoje“ svarbiausia du žmonės, kurie negali vienas be kito. Nemanau, jog Romeo yra keleriais metais vyresnis „Ugnies veido“ Kurtas.
- „Ugnies veidui“ jau trylika metų. Ar dar ilgai jis bus aktualus ir paveikus? Ar nejaučiate, kad jau truputį peraugote spektaklyje rutuliojamas temas?
- Man atrodo, kad tai amžina tema. Visai neseniai apie tai kalbėjausi su savo mama. Sakiau jai, kad kai man buvo devyniolika ir aš sėdėjau ant spintelės, vaidindamas trylikametį berniuką bei visa gerkle klykdamas, jog tėvai manęs nesupranta, tuomet tai atrodė normalu. O dabar ant spintelės sėdi trisdešimtmetis diedas, o tuo metu aplinkiniai sako, jog vargšas berniukas bręsta. Mama nuramino, kad tema yra aktuali ir tokia bus amžinai, nes visi vaikai kada nors tampa paaugliais ir protestuoja.
Kiek mes, seniai aktoriai, tempsime, niekas nežino. (Juokiasi.) Juk fizinis krūvis be galo didelis. Kai man buvo devyniolika, aš tik strykt ir tupiu ant spintelės. Dabar jau tenka įdėti daugiau pastangų, bet tai natūralu.
Svarbiausia, kad spektaklis nenusibostų patiems aktoriams. Jeigu taip nenutinka, jis gali gyvuoti labai ilgai. Nieko nėra baisiau, kai aktorius vaidina ir jam pačiam neįdomu. Labai nemėgstu "chaltūros" scenoje – kokio velnio tuomet iš viso lipi į sceną?
Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. O. Koršunovas) – balandžio 9 d. "Menų spaustuvėje" (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ pagal Williamą Shakespeare‘ą (rež. O. Koršunovas) – balandžio 11 d. Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3, Vilnius). Abiejų spektaklių pradžia 19 val.
