Žurnalo ''Manhattan’s Art'' rengiamuose tarptautiniuose konkursuose dailininkė yra laimėjusi „Award of Excellens“ (apdovanojimas už meistriškumą), nugalėjusi konkurse ''Gydomoji meno galia''. Priklausė Amerikos nacionalinei moterų menininkių sąjungai, rengė parodas budistams priklausančioje meno galerijoje “Agon Shu” Manhatane. Paklausta, kur jos namai, atsako: „Savyje“.
- Kelintais metais išvykote į JAV ir kodėl? Kaip tada įsivaizdavote tą šalį?
- Prieš 20 metų išskridau vieneriems metams tikėdamasi užsidirbti pinigų dirbtuvei.
Po studijų Dailės akademijoje dėsčiau M. K. Čiurlionio menų mokykloje dailę. Niekada nesvajojau apie Ameriką - labiau patiko Rytai. Buvau ką tik grįžusi iš Indijos, kai netikėtai mano vaikystės draugė pasiūlė atskristi į Niujorką.
Tebegyvenau su tėvais ir broliu dviejų kambarių bute, kurį pagaliau ”gavom” ilgai stovėję eilėje, prieš tai gyvenę penkiese viename kambaryje su bendra virtuve.
Penkerius metus buvau tikra, kad iš Niujorko grįšiu. Mano nuostabieji bendradarbiai M. K. Čiurlionio menų mokykloje net darbo vietą žadėjo išlaikyti (buvau gera mokytoja). Kasmet grįždavau į Lietuvą ir eidavau pas juos: dailės skyrius buvo mano namų filialas, mano šeima.
Dabar neatsistebiu, kad praėjo 20 metų. Šitai primena jausmą, kai, skaitydama Alexandre'o Dumas „Tris muškietininkus“ ir "Po dvidešimties metų", bandydavau įsivaizduoti, ką reiškia žmogui toks ilgas gyvenimo periodas.
- Kas labiausiai šokiravo, kai atskridote į Niujorką? Kas buvo visai ne taip, kaip įsivaizdavote?
- Tikėjausi didesnės prabangos. Nustebino žmonių draugiškumas, minios margumas. Buvo ir tebėra įdomu matyti visą pasaulį viename mieste. Tada Niujorke visai nebuvo matyti girtų ir benamių.
Dar labiau stebino neįtikėtinas žmonių pasitikėjimas savimi. Žodžiai "kuklus" ir "ambicingas"’ čia turėjo priešingą reikšmę, nei mus mokė Lietuvoje. Iš amerikiečių teko mokytis, kad pats turi žinoti, kas esi, kokie tavo privalumai, ir jais didžiuotis. Lietuviai linkę per daug save menkinti be jokios priežasties.
- Kaip atrodė pirmasis jūsų kambarys, kuriame apsigyvenote?
- Apsigyvenau kartu su Rasa Pranckūnaite ir jos draugu jų nuomojamame bute. Jie jau keletą metų gyveno Niujorke, turėjo daug draugų . Tada vos ne kiekvieną savaitgalį nemažas mūsų būrys susitikdavome pas Gražiną ir Girmantą Ragauskus arba pas Jolantą ir Arūną Kulikauskus, nes jie nuomojosi visą pirmąjį namo aukštą.
Dabar veikia daug lietuvių bendruomenių: Manhatano, Long Ailando, Naujojo Džersio, Kvinso... Jos buria skirtingų kartų žmones.
- Kas nupirko pirmąjį jūsų kūrinį ir kodėl? Kad labai patiko ar kad smalsu pirkti iš Rytų europietės?
- Vos atvykusi į Niujorką kartu su menininkais R. Pranckūnaite ir Gintaru Meškausku trise surengėme parodą „Our Lady of Vilnius“ bažnyčiai priklausančiose patalpose. Susirinko daug žmonių. Ten pardaviau savo pirmąjį darbą Amerikos lietuviui, dabar geram mūsų visų draugui meno gerbėjui Povilui Debesiui.
Kitoje parodoje Brumo gatvės (Broom Street) galerijoje prie mūsų prisidėjo Jonas Mekas, G. Ragus, Virginijus Poškus. Ten savo darbą pardaviau poetei iš Australijos Lidijai Šimkutei. Ji padovanojo man savo ranka rašytą eilėraštį.
- Ką jums svarbu perteikti kūriniuose?
- Bandau nupiešti šviesą ir šešėlį. Tai, į ką žiūrime ir ko nematome: laikinumą. Apskritimą, simbolizuojantį moteriškąjį pradą. Lašą, iš kurio atsiranda rasos jūra. Lietaus lašus, kurie kartais atrodo kaip žvaigždės naktį danguje. Mano lašai man groja kaip natos ir kiekvienas turi savo vietą: išimsiu vieną - muzika pasikeis.
Kaip voras mezga voratinklį, taip aš bandau megzti ramybę.
„Tik ramiame vandenyje atsispindi mėnulis’’, - sako japonai ir mano brangus mokytojas Egidijus Talmantas.
Turiu labai daug, tikrai per daug, pradėtų darbų. Baigtus darbus paprastai parduodu.
- Kokia buvo jūsų pirmoji tarnyba, darbas, kurį atlikti buvote pasamdyta?
- Padėjau spausdinti ofortus ir kurti koliažus prancūzų kilmės dailininkei Danielei Desplan. Ji paskatino mane dalyvauti Amerikos menų mugėse. Tai kelis kartus per metus turtingiausiose JAV vietose rengiamos menų šventės, į kurias atvyksta profesionalių žiuri narių atrinkti menininkai ir rodo savo darbus.
Dalyvaudama mugėse pamačiau Sietlą, San Franciską, Čikagą, Jutą, Aidahą, Misūrį, Pensilvaniją, Masačiusetsą, Rod Ailandą, Floridą, Mičiganą, Konektikutą.
Susirinkdavo minios žmonių, nors įėjimas mokamas. Daugelis pirkėjų tapo mano draugais. Visada ateina manęs aplankyti, o kartais atvažiuoja į namus išsirinkti darbų.
Buvo ir visokių "odd jobs" (atsitiktinių darbų), kaip taikliai apibūdino Dailės akademiją Vilniuje baigusi ir dabar Niujorke gyvenanti tapytoja Ieva Mediodia.
- Kas jūsų draugai dabar?
- Dauguma - dailininkai. Visokių tautybių. Nacionalinės akademijos „School of Fine Art“ Niujorke grafikos bendramoksliai daugiausia buvo japonai. Tebedraugaujame.
- Ar labai skiriasi studijos Vilniaus dailės akademijoje ir Niujorko mokykloje, kurią baigėte?
- Buvęs mūsų profesorius George'as Nama skatino studentus nesiblaškyti – ragino gilintis ir plėtoti vieną temą. Kartą per metus jis suburia mus per parodų atidarymus Manhatane.
Kathy Carraccio, kita dėstytoja, mokė alternatyvių, nekenksmingų, ekologiškų grafikos spausdinimo būdų. Ryšius su buvusiais studentais ji palaiko rengdama parodas savo studijoje miesto centre.
Mokykloje tapybą dėsto keletas labai skirtingo braižo tapytojų. Studentai renkasi klasę pagal tai, kokių technikų norėtų išmokti. Mokyklos patalpos labai mažos, palyginti su Vilniaus dailės akademija, bet užtat kitoje gatvės pusėje - Guggenheimo ir Nacionalinės akademijos muziejai, dar už poros gatvių - "Metropolitan Museum".
- Kur jūsų namai?
- Tikrieji namai esu pati sau. Negaliu to pasakyti nei apie Lietuvą , nei apie JAV. Visur lazda turi du galus.
- Ar jums patinka Niujorkas?
- Niujorkas gali būti toks, kokį jį nori matyti. Ypač jei gali tą sau leisti. Man jis dažniausiai pakelia ūpą. Jis visada energingas, optimistiškas, išradingas, kūrybingas. Čia gali rasti visko. Atrodo, kad visas pasaulis subėgęs bando parodyti čia visa, ką turi geriausia.
Kai grįžtu į Vilnių, laikas sulėtėja, tik aš bėgu dar greičiau norėdama visus aplankyti. Vilniuje tylu, ramu, gatvės tuščios, transporto nedaug. Atrodo, kad niekas neskuba. Žmonės liūdnesni, labiau susirūpinę, labiau linkę vieni kitus menkinti. Ten kitaip.
Man atrodo, kad iš jų verta pasimokyt rūpintis savimi: jei nori ką nors keisti, reikia pradėti nuo savęs. Vilniuje man kyla klausimas, ar mes galėtume leisti vieni kitiems lengviau atsikvėpti.
- Papasakokite, ką patyrėte per uraganą.
- Su Arūnu gyvename saloje Kvinse. Po uragano „Sandy“ (mūsų šuniukas taip pavadintas) daug žmonių liko be namų - jie arba atsidūrė po vandeniu, arba sudegė.
Didžiulės šiukšliavežės keletą mėnesių kasdien vežė šiukšles - tai, kas liko iš namų. Visus užpylė sūrus vanduo. Juos reikia arba perstatyti, arba nugriauti . Kai grįžtu naktį namo, išvystu siurrealistinį vaizdelį: visuose namuose dega plikos Iljičiaus lemputės tuščiuose kambariuose. Dabar visų namai atrodo vienodai.
